Pats bent dešimt valandų per dieną „Facebook“ tinkle praleidžiantis vaikinas neslepia, kad virtualios erdvės vengiantys žmonės jam kelia įtarimą, o socialiniais tinklais jis neatsidžiaugia iki šiol.
Su mobiliuoju telefonu A. Žakas ir keliasi ryte, ir „nulūžta“ naktį, žaisdamas žaidimus ar naršydamas internete. Socialiniai tinklai jam – svarbiausias įrankis ir darbo metu, ir laisvu laiku.
„Facebook“ ligoniu drąsiai save vadinantis 26-erių vaikinas sako, kad virtualus gyvenimas niekuo nesiskiria nuo realaus – socialiniuose tinkluose, kaip ir daugiabučio kieme, visada bus ne tik būrys draugų, bet ir piktų dėdžių.
Paaugliams svetima privatumo sąvoka
A. Žakas atviras naujovėms, bet primena, kad kaip ir gyvenime, taip ir socialiniuose tinkluose, reikia nepamiršti privatumo. „Facebook“ privatumo nustatymų, anot komunikacijos specialisto, daugelis vaikų ir paauglių nežino, todėl visa jų informacija prieinama bet kam.
„Smagu bendrauti ir dalintis nuotraukomis su draugais, bet padaryti taip, kad socialinis tinklas dar neštų ir naudos, retas moka“, – kalbėjo A. Žakas.
Jam pritarė Pilietinių iniciatyvų centro vadovas Girvydas Duoblys. „Facebook“ gali naudoti kaip peilį – pjauti arba duoną, arba žmogų“, – drąsų pavyzdį pateikė su vyresnių klasių moksleiviais dirbantis vyras.
Anot jo, mokytojai niekada nespės paskui mokinius ir jų nesupras, kartų konfliktas yra neišvengiamas.
„Mokykla per daug statiška, kad susikalbėtų su planšetėmis ir išmaniaisiais telefonais apsiginklavusiais paaugliais“, – sakė G. Duoblys.
Anot vyro, tėvai, besiskundžiantys, kad neatitraukia vaikų nuo kompiuterio, turėtų mažiau kaltinti mokytojus ir patys imtis iniciatyvos, stengtis neatsilikti nuo atžalų. „Pirmiausia reikia kalbėtis su vaiku tikrai daugiau nei 7 minutes per dieną“, – sakė G. Duoblys, juokaudamas, kad pats ilgiau užtrunka vedžiodamas šunį.
Kas penktas paauglys jaučia priklausomybę
Dėl naujausių technologijų atnešamos naudos nesiginčijo ir vaikų ir paauglių psichiatrė Sigita Lesinskienė. Jos manymu, jau vien tai, kad „Facebook“ riboja naudotojų amžių ir nepataria juo naudotis jaunesniems nei 13 metų paaugliams, įspėja, kad pavojų virtualiame pasaulyje vis dėlto yra.
Tiesa, daugelis žino, kad norint užsiregistruoti socialiniame tinkle, paso kopijos tikrai nereikia, tad amžiaus cenzas tėra formalus reikalavimas.
„Tokia sistema moko meluoti“, – sakė S. Lesinskienė, cituodama neseniai Lietuvoje atliktus tyrimus, kurie parodė, kad beveik kas penktas 14-17 metų paauglys kenčia nuo interneto priklausomybės.
„Tokie paaugliai nuolat neišsimiega, kenčia jų mokslai, popamokinės veiklos“, – dėstė psichiatrė, mananti, kad gyvo, akis į akį pokalbio niekas nepakeis.
Ji šiek tiek stebėjosi, kad šiandien neturint paskyros socialiniame tinkle, gali likti ir be darbo – darbdaviai neslepia tikrinantys žmonių virtualų gyvenimą - tiek kandidatų, tiek jau dirbančių žmonių.
„Gal po dešimt metų atsikąsime šio rūgštaus obuoliuko ir socialiniais tinklais niekas nesinaudos“, – retoriškai klausė vaikų ir paauglių psichiatrė.
Nepritapėliai tokiais pat lieka ir internete
G. Duobliui didžiausią nerimą kėlė vaikų ir paauglių asmenybės susidvejinimas ir tapatybės problemos. „Internete juk gali būti bet kuo, kad ir Bradu Pittu, pakanka užsidėti jo nuotrauką“, – dėstė vyras.
Anot jo, jei nori būti saugus virtualiame gyvenime, kaip ir realybėje, turi išlikti savimi ir neapsimetinėti. „Avarijos kelyje nutinka tada, kai nori pasipuikuoti, pasirodyti tuo, kuo nesi, taip pat ir gyvenime, ir internete“, – sakė diskusijos dalyvis.
Vaikų psichologė Aušra Kurienė pridėjo, kad įspūdis, jog internete sukurti šaunų įvaizdį yra labai lengva, tėra iliuzija. „Nepritapėliai ir internete yra nepritapėliai“, – atvirai rėžė psichologė.
Jai pritarė ir A. Žakas. Tiesa, anot jo, virtualus bendravimas realybei tikrai nekenkia. „Aš ištisai „sėdžiu“ socialiniuose tinkluose, ir ką, bendrauti tikrai nepamiršau“, – juokavo vaikinas.
Jo patarimas, norintiems išvengti pavojų internete vienas ir aiškus: „Jei nori, kad internete neatsidurtų kas nors blogo, tai to blogo tiesiog nedaryk, – šypsodamasis baigė A. Žakas.
