Anksčiau išbandyti nokia-lumia-720-estetikos-pergal%C4%97-prie%C5%A1-funkcij%C4%85.htm"="">nokia-lumia-720-estetikos-pergal%C4%97-prie%C5%A1-funkcij%C4%85.htm"" target="_blank">„Nokia“ ir „BlackBerry“ telefonai turėjo išties puikių savybių, tačiau nė iš tolo neprilygo mano turimam „Samsung“.
Tuo tarpu „HTC One“ grąžinti po bandymų visiškai nesinorėjo. Stilingas ir originalus telefonas pasirodė gerokai patrauklesnis už visus anksčiau matytus „Android“ operacinę sistemą turinčius išmaniuosius.
Nusivylimas duomenų kaupėjams
Išlupęs telefoną iš kiek sunkiai atsidarančios dėžutės, kurioje dar yra kroviklis, „beats“ ausinės ir „raktas“ atidaryti „micro SIM“ kortelės dėklui, pirmiausia atkreipiau dėmesį į jo korpusą.
Šiais paprastumo ir vientisumo laikais malonu matyti kažką kitokio – „HTC One“ nugarėlę skersai kerta dvi kitokios spalvos linijos, viena iš jų subtiliai susijungia su pagrindine telefono kamera.
Telefono priekis irgi atrodo netradiciškai – ekranas užima mažesnę korpuso dalį nei panašiuose įrenginiuose, o laisvoje vietoje virš ir po ekranu įtaisyti du telefono garsiakalbiai. Tiesa, toks simetriškumas kartais kiek suklaidina – labai lengva netyčia paimti telefoną „aukštyn kojomis“.
Dėl išgaubtos nugarėlės 143 gramus sveriantis telefonas labai maloniai guli rankoje. Jį laikant atrodo, kad aparatas mažesnis už savo konkurentus, nors iš tiesų taip nėra (prietaiso aukštis – 137,4 mm, plotis – 68,2 mm, storis – 9,3 mm).
Telefono apačioje yra įkrovimo ir duomenų perkėlimo „micro USB 2.0“ jungtis, dešinėje – garso valdymo mygtukas, viršuje – įjungimo mygtukas. Kairė pusė nustebina – ten yra tik „micro SIM“ kortelės dėklas. Dar kartą pavartau telefoną rankose – dar vieno skyrelio, įprastai būnančio telefonuose, nerandu.
Pasitikrinu informaciją gamintojo svetainėje – taip, iš tiesų, telefono atminties praplėsti neįmanoma – į jį negalima įdėti papildomos „micro SD“ kortelės, tenka apsieiti su jau turimais 32 arba 64 GB atminties.
Nors abu variantai leidžia talpinti gana daug duomenų, tačiau žadantiems viršyti šią ribą tokio telefono pirkti tiesiog neverta – nebent įsigudrintumėte didžiąją dalį informacijos laikyti „debesų“ talpyklose.
Išskirtinis dėmesys garsui
Įjungtas telefonas neįprastai greit pakrauna operacinę sistemą, kuri pasiūlo užsiregistruoti internetinėje svetainėje ir „sujungti“ telefoną su kompiuteriu. Nors suvedžiau nurodytą kodą į internetinę svetainę, nieko neįvyko. Arba įvyko, tik aš to nepamačiau. Nepaisant šio mažo nesusipratimo, telefonas lengvai sinchronizavosi su internetinėmis paskyromis, paslaugiai nukopijavo duomenis iš SIM kortelės ir pasiūlė susitvarkyti pradinį ekraną.
4,7 colių skersmens „HTC One“ ekranas – pakankamai raiškus (1080x1920 raiška, ~469 ppi) ir spalvingas.
Ryškus ekranas gerai matomas tiek tamsoje, tiek apšviestoje patalpoje ar lauke. Ekrano apšvietimą galima valdyti pačiam (pasirinkimas iš trijų apšvietimo intensyvumo lygių) arba palikti viską tvarkyti pačiam telefonui automatiniu režimu.
Su šia užduotimi „HTC One“ susidoroja ypač gerai – niekada nepasitaikė netikėtų ekrano patamsėjimų, problemų nekilo net saulės spinduliams krintant tiesiogiai ant ekrano.
Kiek kitokia situacija su garso atkūrimu. Dėl įspūdingai atrodančių telefono garsiakalbių, „beats“ ženkliuko ir firminių ausinių tikėjausi būti apstulbintas, bet likau kiek nuviltas.
Taip, komplekte esančios ausinės gerokai pranoksta įprastus konkurentų siūlomus pigios plastmasės gabalėlius, tačiau nėra išskirtinės kokybės – dalis telefono pirkėjų jas kiš į ausis vien dėl gerai žinomo ženklo.
Per visą telefono plotį einantys garsiakalbiai taip pat nepribloškė – telefonas muziką groja švariau už savo konkurentus, tačiau ypatingo garso negirdėjau. Atrodė, kad klausausi muzikos per mažą nešiojamąjį kompiuterį. Žinoma, tai yra žingsnis į priekį, tačiau tikrai ne revoliucija.
Taip pat telefone įdiegta „beats“ programėlė, kurią galima įjungti klausantis muzikos ar žiūrint vaizdo įrašus. Kai programėlė įjungta, muzika kiek pagarsėja, padaugėja žemų dažnių. Maloni smulkmena, bet tik smulkmena.
Geriausiai telefono garsinės galimybės jautėsi, kai kas nors paskambindavo. Iš visų mano kada nors turėtų telefonų šis buvo pirmasis, kurio net iki pusės garso pritildytą skambutį girdėdavau iš kito kambario arba klausydamas muzikos su ausinėmis. Kai telefonas yra prie pat, netikėtas garsus skambutis gali priversti krūptelėti, tačiau tiems, kurie niekada neišgirsta su jais susisiekti bandančių žmonių, rekomenduočiau „HTC One“.
Kamera – kukli, bet darbšti
Įpratęs prie įvairių priedų, kuriais savo fotografavimo galimybes bando praplėsti išmanieji telefonai, tikėjausi ir „HTC One“ rasti milijoną programėlių, kurios padeda ne tik fiksuoti brangiausias akimirkas, bet jas ir įvairiai retušuoti.
Tačiau papildomų (ir dažnai niekam nereikalingų) funkcijų šiame telefone – labai nedaug. Fotografuojant (4 MP pagrindinė kamera ir 2,1 MP kamera priekyje) yra pasiūloma naudotis „Zoe“ režimu, kai fotografija tampa kelių sekundžių trukmės judančiu vaizdu, taip pat galima retušuoti fotografiją, pašalinti nepatinkančius objektus.
Nors pagrindinės kameros duomenys kuklūs, palyginti su konkurentais, praktikoje ji jiems nedaug nusileidžia – vis tiek dažniausia mobilieji telefonai dažniausiai suklumpa fotografuodami tamsoje ar prieblandoje, o ne dėl to, kad kamerai pritrūko raiškos.
Maloniai nustebino sulėtinto (angl. „Slow motion“) filmavimo funkcija vaizdo kameroje (1080p filmuojant 30 kadrų per sekundę režimu, 720p filmuojant 60 kadrų per sekundę režimu).
Iš anksto parinkus specialią funkciją, galima filmuoti įvairius įvykius, o vėliau tam tikras įrašo dalis du arba keturis kartus sulėtinti. Kameros programėlė tai atlieka be priekaištų, ypač smagu filmuoti kokius nors triukus (pavyzdžiui, bėgančio žmogaus šuolį) ir paskui apsimesti veiksmo filmų režisieriumi.
Energijos švaistymo meistras
Ryškus ekranas, nuolatiniai atsinaujinimai (apie juos – vėliau), puikiai ir be sutrikimų veikiantis 1,7 Ghz procesorius turi savo kainą – talpi telefono baterija (2300 mAh) savo gyvastį praranda per vieną parą, kai panašias baterijas turintys konkurentai vargais negalais atlaiko dvi paras.
Vieną kartą „HTC One“ nepasiekė net tokios galimybių ribos: nueinant miegoti baterija buvo dar beveik pilna, o ryte jau signalizavo, kad baigia išsikrauti. Taip ir nesupratau, ar telefonas visą naktį kažką veikė, ar išsikrovė tiesiog gulėdamas ant spintelės.
Gamintojas nurodo, kad telefonas gali tverti iki 480 valandų budėjimo režime ir iki 18 valandų pokalbių (3 G tinkle). Nuo savęs pridėsiu, kad nuo ryto iki vėlaus vakaro telefonu naudositės be problemų, tačiau nakvodami ne namie iš anksto pasirūpinkite krovikliu.
Dar viena pastaba – telefono nugarėlė vos vos, beveik nepastebimai, šyla jam veikiant. Tai tikrai nesukelia nepatogumų, tačiau signalizuoja apie netobulą telefono elementų išdėstymą ir šiokį tokį energijos švaistymą.
Kiti svarbūs dalykai – skambučiai ir SMS žinučių rašymas veikia be priekaištų. Virtualūs klaviatūros mygtukai – itin patogūs, kol kas šis telefonas be konkurencijos laimi patogiausios mano bandytos skaitmeninės klaviatūros rinkimuose.
Skambučių garsas itin švarus ir aiškus – „HTC One“ efektyviai išnaudoja savo įspūdingo dydžio garsiakalbius.
Operacinė sistema – vienas malonumas
Nors ankstesniuose šio straipsnio skyreliuose telefonui buvo ne tik pagyrimų, bet ir kritikos, kai kalba pasisuka apie vartotojo sąsają, blogų žodžių tiesiog nelieka.
Šiaip ši sąsaja nedaug pakeista nuo kitų, naudojamų „Android“ telefonuose (kaip ir visuose naujausiuose „Android“ telefonuose, „HTC One“ įdiegta „Jelly Bean 4.1.2“ operacinė sistema, kurią dar galima ir atnaujinti), tačiau ji pralenkia daugelį savo patrauklumu ir paprastumu.
Dešimties balų nusipelno „gyvas“ ir nuolat atsinaujinantis pradinis ekranas. Telefonas iš pradžių paklausia, iš kur („Facebook“, „Twitter“ naujienų, pramogų portalų) imti informaciją, taip pat – kokio pobūdžio informacija yra jums įdomiausia. Po to belieka skaityti vis naujus ekrane atsirandančius pranešimus – telefonas pats juos atrenka ir sudeda į patraukliai atrodantį naujienų srautą.
Operacinė sistema itin intuityvi, tad bent kiek patyrę „Android“ vartotojai su ja neturės jokių bėdų, o iš kitų operacinių sistemų „migravę“ telefono savininkai galės pasinaudoti vis pažeriamais „HTC One“ patarimais – ekranas kartais užtemsta ir telefonas paaiškina, ką koks mygtukas daro.
Interneto naršymas nekėlė jokių problemų, su kompiuteriu telefonas taip pat susijungė greitai ir be didesnių kančių.
Verdiktas
Telefonas turi tik kelis rimtesnius trūkumus: nepraplečiamą atmintį ir greit išsikraunančią bateriją.
Tuo tarpu vartotojo sąsaja, išskirtinis dėmesys garsui, stilingas telefono dizainas suteikia jam pranašumą prieš jo artimiausius konkurentus – visų pirma, prieš „Samsung Galaxy S4“, su kuriuo rašydamas šią apžvalgą daugiausia ir lyginau „HTC“ gaminį.
Nors „Samsung“ telefonas nežymiai laimi į jį sugrūstų naujausių technologijų skaičiumi, tačiau „HTC One“ yra gerokai originalesnis ir naudotojui labiau pritaikytas telefonas, todėl jei reiktų, nedvejodamas rinkčiausi jį.
Žinoma, telefono kaina (kiek per 2 tūkst. litų) gali atbaidyti ne vieną, tačiau pasiryžę sumokėti nemažą sumą pinigų pirkėjai gali būti tikri, kad kiekvienas jų litas buvo išleistas teisingai. Telefoną apžvalgai pasiūlė varle.lt
