Elektroninis Šendženo rojus
Įspūdingesnio elektroninių gėrybių turgaus negu Hua Čiang Bei prekybos gatvė Šendžene (Kinija) tiesiog nėra pasaulyje. Čia viskas – nuo „SEG Plaza“ aikštės dangoraižių iki šalia plačių šaligatvių įsikūrusių prekybos kioskelių – tiesiog užkimšta elektronikos gėrybėmis.
Prekybos vietos gana įprastos Kinijai ir smarkiai primena Gariūnų turgų. Net 11 aukštų pastatai pilni mažų kamarėlių, kuriose sėdi, prekiauja, o kartais, atrodo, ir gyvena kinas.
Kitaip nei Šanchajuje, čia visi prisiekinėja prekiaujantys tik originaliais daiktais ir jų išties rasti įmanoma. Būtent į šį turgų iš viso pasaulio vyksta pigesnių prekių ieškantys verslininkai, sudaro čia didmeninio pristatymo sutartis, paskui gana dažnai keikiasi gavę kalnus šlamšto.
Prekės yra trijų kategorijų – originalios kiniškos be pretenzijų prisidengti žinomais vardais; tos pačios kiniškos, bet jau su priklijuotomis žinomų kompanijų etiketėmis (kurias, beje, ritiniais galima nusipirkti tame pačiame turguje) ir tikrai originalios kokybiškos, bet brangios.
Beje, kadangi šiame rajone nuo seno klesti kontrabanda, daugelis originalių prekių yra tiesiog slapta atvežtos iš šalia esančio Honkongo užsimetus nemažą pelną. Taigi išmanantys gali nusiderėti.
Turgaus dangoraižiuose prekės išdėstytos pagal bendrą modelį – brangūs gaminiai (kompiuteriai, išmanieji telefonai, žaidimų konsolės, skraidyklės ir t. t.) parduodami viršutiniuose aukštuose, o apačioje galima rasti kalnus detalių: varžų, kondensatorių, laidų, USB lizdų, LED lempučių ir t. t.
Žmonių ir daiktų gausa tokia, kad galvos skausmas garantuotas po pusvalandžio, o jei nežinote, ko norite, ar labai gerai neišmanote, ką perkate, geriau nė neprasidėti.
Užsukę į parduotuvėlę, ant kurios puikuojasi užrašas „Asus“, ir ten radę pigų originalų naujausią „Asus“ žaidimų kompiuterį pirmiausia privalote pasitikrinti internete, ar toks modelis egzistuoja. Tada – įjungti ir patikrinti parduodamo daikto parametrus.
Beje, net aptikus, kad negirdėto modelio viduje prastokas senos kartos procesorius ir tik 4 GB RAM, pardavėjas toliau įrodinės, jog tai tiesiog labai naujas modelis, todėl jo net gamintojo svetainėje dar nėra.
Galima ir nusipirkti. Jei pavyks nusiderėti tiek, kiek manote, kad verta mokėti. Bet man Kinijoje buvo įdomiau rasti originalius pačių kinų telefonus, o tai pasirodė kur kas sudėtingiau – turguje pilna žymių vardų, o kinų „Oppo“ ar „Doogee“ pavyko rasti tik normalioje parduotuvėje už labai normalią europinę kainą ir su trumpoka kiniška garantija.
Pigūs Šanchajaus padirbiniai
Šanchajus šiuo metu – brangiausias Azijos miestas. Čia butas centre kainuoja bent 20 tūkst. eurų už kvadratinį metrą, o pietūs normaliame restorane – 50 eurų.
Milžiniškuose prekybos centruose ir net maisto parduotuvėlėse Nandzingo prekybos gatvėje kainos tokios, kad lietuviui lieka tik išeiti pėsčiam namo.
Aišku, jei pakeliui pavyks atsiginti siūlančių savo paslaugas gatvės komersantų, kurie prie užsieniečio limpa kaip musės. Per dvi valandas šioje gatvėje keturis žodžius išgirdau bent po dvidešimt kartų: „laikrodžiai“, „krepšiai“, „masažas“, „merginos“.
Mūsų grupę lydintis gidas pasiūlė nuvykti į padirbtų daiktų turgų, kuris simboliškai įsikūrė netoli mokslo ir technikos laimėjimų muziejaus.
„Čia viskas netikra. Matysite daug žinomų kompanijų daiktų, bet jie padirbti. Nemokėkite, kiek prašys. Nusiderėti galima triskart, o kartais ir 90 proc. Jei nesidera – eikite lauk, čia tokias pat prekes parduoda daugybėje vietų. Jei neatbėgs iš paskos, vadinasi, pasakėte jau per mažą kainą, tuomet kitoje vietoje įvardykite kiek didesnę ir vėl išeikite.
Dabar Kinijoje pradeda kovoti su tokia prekyba, tad dauguma prekių guli ne pas pardavėją, o sandėliuose. Nebijokite, jei kvies apsižiūrėti, pamatysite, koks ten tų prekių kalnas“, – prieš paleisdamas į kioskelių labirintą pamokė gidas.
Kadangi viduje buvo visiška netvarka, o prekių įvairovė kur kas mažesnė, nei atrodė iš tolo, peržvelgsiu tam tikras prekių grupes ir jų ypatumus.
Išmanieji telefonai
Visur, kur pasisukau, mačiau trijų gamintojų padirbinius. „Samsung“ (suprantama), „iPhone“ (kaip be jo) ir „Huawei“ (čia tai įvertinimas). Iš pirmo žvilgsnio gaminių forma ir spalvos visiškai nesiskiria nuo originalų – netgi priekinis „Galaxy S6“ stikliukas lenktas, o nugarėlė primena stiklą.
Deja, žvelgiant atidžiau skirtumų daugiau, negu norėtųsi. „Huawei P8“ kamera kažkodėl išsikišusi iš korpuso, „Samsung“ rankose tiesiog yra plastiko gabalas, o „iPhone“, atrodo, netilptų į jokį originalų dėklą. Atidžiau žiūrint išvis pradeda atrodyti, kad tai vienodi telefonai, tik papuošti kažkokiomis korpusų imitacijomis.
Beje, jie išties įsijungia ir veikia. Aišku, ir „iPhone“ čia sukasi „Android“. Aišku, visi turi pigiausią „Mediatek“ procesorių, žemiausios raiškos ekraną, geriausiu atveju 1 GB operatyvinės atminties ir t. t.
Žodžiu, iš esmės tai pigiausi įmanomi telefonai (Lietuvoje tokie kainuoja 80–170 eurų), tik svetimuose korpusuose. Jei ko nors tokio norisi, teks pavargti derantis – pardavėjai neslepia, kad tai padirbiniai, tačiau pradinė kaina vis tiek didoka.
Kita elektronika
Pagrindinės kitos elektronikos prekės, kuriomis mus mėgino sugundyti, – 2 TB talpos USB atmintinės, išorinės įkrovimo baterijos (garsių kompanijų, mačiau net „Apple“), išmanieji laikrodžiai, ausinės ir bluetooth garso kolonėlės („Bose“, JBL, „Xiaomi“ ir t. t.).
Išmaniųjų laikrodžių, beje, prisipirko kolegos iš Serbijos ir Bulgarijos. Tvirtino, kad veikia, nors tai tikrai ne „Samsong Gear“, užtat veikia kaip telefonai.
2 TB atminties kortelių geriau nė neliesti – tokios egzistuoja, tačiau čia esančios greičiausiai bus 2 GB talpos, tačiau su įdiegta kompiuterį apgaunančia programėle, kuri rodys 2 TB. Labai prastas pasirinkimas – kompiuteris duomenis nukopijuos, o kortelėje jų neatsiras.
Išorinės garso kolonėlės manęs nedomino, o ausinės – visai kitas reikalas. Kažkodėl visi iki vieno pardavinėjo tik padirbtas „Beats Audio“. Manau, tai viena geresnių galimų prekių – atrodo taip pat prastai ir per ryškiai kaip originalas, garso kokybę galima pasitikrinti čia pat (ausys su savimi). Be to, kam ta garso kokybė – visi žino, kad ir originalios „Beats Audio“ ja nepasižymi.
Labiausiai gaila tų, kas nutarė nusipirkti „Power Bank“ – išorines telefono įkrovimo baterijas. Net nesvarbu, ar jos gražios, ar geros. Didžiausia bėda ta, kad Kinijoje į lėktuvą išvis negalima jų įsinešti. Iš rankinio bagažo išims, į priduodamą bagažą draudžiama dėti. „Geras“ pirkinukas, kurį, matyt, oro uosto apsauga netrukus vėl grąžins pardavėjams ir ratas suksis iš naujo.
Kas dar?
Likusios prekės, kurių pardavėjų negalėjome atsiginti, buvo krepšiai, drabužiai ir šveicariški laikrodžiai.
Žaislų iš čia ir mušamas nevežčiau – pirmas žvilgsnis į plastiką išduodą, kad Europos vartotojų apsauga tokius seniai uždraudė duoti į rankas vaikams.
Krepšiai pasirodė visai pakenčiami, tiesiog nereikalingi. Atidžiau apžiūrėjęs „garsiausių kompanijų“ batus likau nusivylęs – medžiagos arba kažkokie formos skirtumai paverčia juos tiesiog atstumiančiais. Drabužiai tiesiog idealūs tiems, kas puošiasi tradiciniais lietuviškais treningais. Girtis padirbtu „Rolex“ laikrodžiu labiau tinka suteneriui negu žurnalistui.
Štai tiek tos pigios Kinijos. Gariūnuose ją galima rasti beveik visą, o dabar didžiausias vargas visiems aiškinti, kodėl iš ten neparsivežiau ko nors tooookio.
