Didelis, bet ne monstriškas
„Ilgiau pabuvus su didesniu telefonu, grįžti prie mažesnio bus sunku“, – teisingai yra pastebėjęs vienas kolega. Iš tiesų, po mėnesio naudojimosi „Mate 10 Pro“ paėmus į rankas savo senuką „Galaxy S6“, apima tikrai keistas jausmas – ne, juk anksčiau „S6“ tikrai buvo didesnis? Negi skalbiant susitraukė?
Su dideliais telefonais (kurie kažkada turėjo gargarišką pavadinimą „planšetofonai“, ir kuris, laimei, jau seniai pamirštas) yra kita problema – kartais jie būna ir per dideli. Ar per masyvūs. Kaip, pavyzdžiui buvo su visos planšetofonų dinastijos pradininku, jo ekscelencija „Samsung Galaxy Note Pirmuoju“.
„Mate 10 Pro“ irgi yra nemažas, bet jis yra grakštus – aukštas ir lieknas, išsiveržiantis iš delno ribų į aukštį – bet vis tiek patogiai, komfortabiliai gulintis rankoje. Įdomi detalė – šiemetinis „Samsungų“ dinastijos palikuonis „Note 8“ savo korpusu už „Mate 10 Pro“ yra dar aukštesnis, bet vizualinis įspūdis toks, kad „Mate 10 Pro“ ekrano plotas yra didesnis. Nors faktiškai yra priešingai (80,9% „Mate 10 Pro” ir 83,2% “Note 8”). Gal dėl to kalti akivaizdžiai storesni „Note 8“ kraštai?
„Mate 10 Pro“ yra ir juntamai lengvesnis už savo pagrindinį konkurentą. Bet laimė, jis dar nepasiekęs to gėdingo svorio, kai stipresnis vėjo gūsis grasina išpūsti vėją iš rankos.
Telefonas sukurtas taip, kad visi jo fiziniai mygtukai yra toje pačioje dešiniojoje briaunoje (įjungimas/išjungimas ir garsas), o pirštų atspaudų skeneris – nugarėlėje, po kameromis (kas, žinoma, nepatogu, jei telefoną naudojate ne tik laikydami rankoje, o ir pasidėję jį ant stalo).
Telefonas nebeturi tradicinės 3,5 mm audio jungties, ausinės jungiamos per USB-C jungtį (tam gali būti naudojamas ir pakuotėje randamas USB-C->3,5 mm adapteris). Tad sveikiname – jei ausines naudojate ir kur nors kitur (pavyzdžiui, nešiojamajame kompiuteryje) dabar turėsite nešiotis arba dvejas ausines, arba ausines ir mažytį lengvai pametamą adapterį, arba nenaudoti originalių „Huawei“ ausinių.
Skaičiukai
Kalbant specifikacijomis – „Mate 10 Pro“ sveria 178 gramus, turi 6 colių įstrižainės FHD+ 2160x1080 taškų raiškos ekraną, uždengtą 5-osios kartos „Gorilla Glass“ stiklu, „Kirin 970“ procesorių sistemą su integruotu NPU moduliu, skirtu būtent dirbtiniam intelektui (NPU reiškia „Neural Processing Unit“, liet. neuroninių skaičiavimų procesorius), 6 arba 4 GB RAM, 128 arba 64 GB vidinės atminties, 3 „Leica“ kameras (12 Mpix spalvota ir 20 Mpix juodai-balta, ir dar 8 Mpix priekinė) ir 4000 mAh akumuliatorių. Visame šiame ristūne sukasi naujausios kartos „Android 8.0 Oreo“. Dar galima pridurti, kad telefone įrengtos dvi vietos SIM kortelėms ir kad jis turi atsparumo sertifikatą IP67..
Tai tokia būtų skaitinė statistika. O ką visa tai reiškia per vartotojo patirties (angl. user experience) prizmę?
Patogus ir greitas
Vartotojo patirčiai priekaištų nėra. Bandyto modelio 6GB RAM daro savo – programos sukasi ir vartosi (t. y. persijungia iš vienos į kitą) greitai, niekas nestringa. Beje, kas įdomu – lygiai taip pat gerai veikia net ir nekorektiškai parašytos bei neoptimizuotos programos (išbandžiau ir nuosavą kreivą šleivą kūrinį).
Baterija iš pradžių išgąsdino, nes net ir nelabai ką veikiant, pirmosiomis dienomis nusėsdavo per nepilną dieną – bet po kelių dienų, atėjus sistemos atnaujinimui, problema išsisprendė. Taigi, jei pastebėsite kokių nesklandumų naujai įsigytame telefone, pasitikrinkite, ar jis tikrai turi visus atnaujinimus.
Su visais atnaujinimais baterija be jokių problemų išlaiko visą darbo dieną – ir ne padėjus telefoną kur nors ant stalo, o pakankamai jį apkraunant GPS ryšiu, ekrano apšvietimu, 4G ryšio naudojimu ir t.t. (taip taip, kaip gal jau supratote, nemaža dalis testavimo vyko žaidžiant geolokacinį taktinį-strateginį žaidimą „Ingress“). Taigi, po ~16 valandų intensyvios darbo ir vaikščiojimo po miestą dienos, telefonas prie kroviklio nakčiai būdavo jungiamas dar likus apie 10% įkrovimo.
Tik pradėjus bandyti, taip pat buvo išgąsdinusi ir foto kamera – pasirodo, kol nevyksta fokusavimas, spalvos atvaizduojamos… labai jau įdomiai. Pavyzdžiui, tiesioginėje saulėkaitoje žmogaus oda įgauna tokį morkos atspalvį, lyg visi iki vieno būtų piktnaudžiavę soliariumu, o ir kitų objektų spalvos neretai primena animacinio „Bitlų“ filmuko „Yellow Submarine“ tonus.
Laimei, kai sistema pradeda fokusuoti, spalvos susitvarko, o rezultatams galutinėje nuotraukoje priekaištų nėra.
Tad apibendrinant, iš kasdienės vartosenos įspūdžių – viskas gerai. Išskyrus vieną rimtą deguto šaukštą, apie kurį – vėliau.
Fotoarsenalas
Kas nelabai domisi fotografija, galbūt nežino, ką fotografijos pasaulyje reiškia „Leica“ vardas. O reiškia jis daugmaž tą patį, ką automobilizme – „Porsche“, „Lamborghini“ ar „Ferrari“: tai yra elitinės klasės gamintojas. Eiti per miestą ant pilvo pasikabinus „Leica“ aparatą fotografų pasaulyje reiškia daugmaž tą patį, kas autofanui važiuoti per miestą restauruotu raudonu „Buick Wildcat“ kabrioletu: tie, kas supranta, pavydės ar apsimetinės, kad nemato (bet vis tiek pavydės), o kiti šiaip žiopsos.
Su „Leica“ linzėmis ir „Huawei Mate 10 Pro“, žinoma, to nenutiks, bet įduokite šį modelį tokį bet kuriam rimtesniam mėgėjui fotografuoti (kuris bent skiria diafragmą nuo išlaikymo) – ir jis įvertins fotosistemos pajėgumus.
Kaip jau minėta, „Mate 10 Pro“ yra net trys „Leica“ kameros“: 12 Mpix galinė su F 1.6, 20 Mpix juodai balta galinė irgi su F 1.6 ir 8Mpix priekinė su F 2.0.
Grubiai tariant, fotografijoje kuo skaičius F yra mažesnis, tuo yra geriau. F 1.6 – tai tikrai, tikrai gerai, o dviejų kamerų su F 1.6 iki šiol dar neturėjo joks telefonas.
Ką reiškia šis skaičius? Praktiškai tai, kad linzių sistema leidžia priimti labai daug šviesos, o tai savo ruožtu reiškia, kad fotografuojant net ir prie labai prasto apšviestumo, triukšmų lygis bus nepalyginamai mažesnis.
Įspūdinga? Kol kas taip, bet tai – dar ne pabaiga. Mat į pagalbą specialiosioms „Leica“ pajėgoms stoja dar ir dirbtinis intelektas (DI), ir jo užduotis – atpažinti tai, ką fotografuojate – ir pagal tai pateikti kamerai pačius geriausius nustatymus.
„Huawei“ teigia, kad jų DI sugeba atpažinti 13 fotografavimo režimų, tarp kurių – peizažas, naktinė fotografija, gėlės, saulėlydis, sniegas ir kita. Gamintojai teigia, kad jų fotoDI net skiria kates nuo šunų – tik kuo iš esmės turėtų skirtis šuns ir katės fotografavimo režimai, „Huawei“ nesako.
Iš senų laikų (berods, nuo „P9“ modelio) „Huawei“ turi ir „piešimo šviesa“ (o iš tiesų – ilgo išlaikymo) režimą – tiksliau, net keturias jo rūšis: pritaikytą automobilių šviesų pėdsakams mieste, „šviesos grafiti“ tamsioje aplinkoje, „šilkinio vandens“ efektui kurti ir žvaigždžių pėdsakų fiksavimui. Žinoma, visiems šiems režimams (kaip ir atskiram naktinės fotografijos režimui) jau reikės trikojo (ar vienakojo, ar dar betkokiakojo, kas tik ilgesnį laiką išlaikytų telefoną toje pačioje vietoje nė milimetrą jo nekrustelėjant).
Dar fotosistema leidžia kurti 3D panoramas (tik fotografuojant bent jau nedidelėse erdvėse, kaip kad kambaryje – labai jau neįspūdingos raiškos ir gerokai šleivas-kreivas), fotografuoti vien juodai-balta kamera (tikrai puikūs rezultatai), leidžia kurti laiko panoramas (angl. time-lapse), turi dar vieną atskirą naktinį režimą (kuris sukurpia nuotrauką iš daugelio skirtingo išlaikymo nuotraukų). Kamerų kombinacija leidžia pasiekti ir 2X hibridinį priartinimą – kas reiškia ne grynai optišką, bet dvigubą pritraukimą vis dar be kokybės praradimo. Be to, įdiegta optinio vaizdų stabilizavimo sistema.
Asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko monochrominė (juodai-balta) kamera ir jos teikiamos galimybės. Galbūt čia būsiu nešališkas, nes pats labai mėgstu juodai baltą fotografiją, bet galima ir objektyviai pripažinti išties įspūdingą kontrastingumą, puikiai perteikiamus tonus, jautrų reagavimą į šviesos pokyčius (be abejo, neapsieita be AI įsikišimo).
Daugiau kadrų, iliustruojančių „Huawei Mate 10 Pro“ fotogalimybes, rasite šio straipsnio galerijoje – kartu su komentarais, kas tuose kadruose demonstruojama. Reikėtų pabrėžti, kad nė vienas kadras nėra apdorotas jokia papildoma programa ar programėle – viskas yra taip, kaip nufotografavo pats „Mate 10 Pro“ (išskyrus vieną išimtį, kurioje redagavimas pateikiamas palyginimui).
Dirbtinis protas
Kad jau pradėjus apie DI, reikėtų apie tai pakalbėti ir plačiau – nes „Huawei“ šiame modelyje (o matyt ir pačioje „Huawei“ ateityje) skiria tam tikrai daug dėmesio.
Taigi, kas yra tas Dirbtinis intelektas? Ar tai reiškia, kad vieną dieną telefonas įduos jus ką tik sukilusiam „Skynet“ tinklui iš „Terminatoriaus“ filmų frančizės?
Visų pirma, kalbant apie DI, pirmas dalykas, ką reikia padaryti – tai jį demistifikuoti. „Terminatoriaus“ DI – tai sąmoningas DI (angl. self-conscious AI), ir iki jo mums dar daugmaž tiek pat, kiek chemijos doktorantui – iki Nobelio premijos. T.y. tai nėra neįmanoma, bet dar bent keletą dešimtmečių progresas turėtų trukti.
Tuo tarpu tai, apie ką kalbame čia (ir tiesą sakant, jau senokai naudojamės. Pavyzdžiui, kiek laiko jau naudojatės automobiline navigacija?), yra nesąmoningas DI (angl. unconcscious AI) – ir tai yra ne kas kita, bet algoritmų rinkinys. Kuris, žinoma, sugeba mokytis, rinkti informaciją ir ją apibendrinti, bet iki sąmoningumo jam tiek pat toli, kiek ir mums iki Kentauro Alfos (nors juk jau svarstome, kaip ją pasiekti).
Vis dėlto, įdomu tai, kad jei iki šiol pasaulis gerai žinojo kompiuterio procesorių (angl. CPU, central processing unit), grafikos procesorių (angl. GPU, graphics processing unit), tai štai dabar „Huawei“ jau pradėjo garsiai kalbėti ir apie NPU – „Neural Processing Unit“: tam tikrą procesoriaus akceleratorių, skirtą būtent neuroninio tinklo (kas yra technologija, kurios pagrindu veikia dabartiniai DI) skaičiavimams. Ne jie pirmieji tai sugalvojo, žinoma, bet ko gero jie pirmieji, kurie tai įteikia kasdieniam galutiniam vartotojui.
„Kirin 970“ būtent turi NPU, ir panašu, jį turės visi vėlesni aukščiausios klasės „Huawei“ telefonai.
Kam dar naudojamas DI „Huawei“ telefonuose? Be jau minėto fotoobjektų atpažinimo, šis kinų gamintojas turi dar vieną įdomų sprendimą – „Microsoft“ kuriamo DI pagrindu kurtą vertimo sistemą (programėlę), kuri verčia tiek rašytinį (klaviatūra įvestą) tekstą, tiek gyvai (akustiškai) įkalbėtą. Tiesa, balsą jis supranta vien angliškai, prancūziškai, vokiškai, itališkai, japoniškai, portugališkai, rusiškai ir ispaniškai, bet tekstiniu režimu veikia ir daugiau kalbų – tame tarpe ir lietuvių kalba.
Vertimo kokybę teko išbandyti dar Miunchene, paties „Mate 10“ pristatymo renginyje, kur prie vieno demonstracinio stalo susitikau su „Huawei“ darbuotoju iš Kinijos. Jis kalbėjo kiniškai, aš – angliškai, ir per akustinį DI vertėją susikalbėti pavyko be didelio vargo.
Žinoma, geriausi vertimai tarp jau minėtų didžiųjų kalbų. Su lietuvių kalba (ypač – iš lietuvių kalbos) dar vis nemažos problemos. Bet vis dėlto, už „Google Translate“ rezultatai – bent jau lietuviškieji – tikrai geresni. Tiesa, tai nereiškia, kad taip bus visada – čia ir yra DI triukas: jis mokosi. Ir viena sistema gali apsimokyti geriau/greičiau už kitą, ir pirmaujanti pozicija visada gali keistis.
Be abejo, dar yra ir mažos šalies, mažo kalbos naudotojų skaičiaus problemos. Galų gale patys pripažinkite – kada kokiame nors „Google Translate“ patys koregavote vertimą į/iš lietuvių kalbos? Aš pats – gal prieš kokius dvejus metus. Nes tiesiog atsibodo.
Tiesa, viena įdomi detalė – „Huawei“/“Microsoft“ DI verčia gerai, bet… balsu sakomą tekstą supranta ne visada gerai. T.y., jei šnekate reikiama pakankamai gerai, problemų nekils, bet jei turite stiprų akcentą ar žodžius ištarėte neaiškiai – gali pasitaikyti kuriozų - ar, kai pagalvoji, gal net ir rimtų problemų.
Mano šešiametis sūnus žaidė, „Mate 10 Pro“ vertėjui sakydamas rusiškus žodžius ir frazes, ir klausydamas, kaip šis išverčia į anglų kalbą. Vaiko akcentas, kaip beveik nemokančio rusiškai, tikrai stiprus, todėl nutiko visiškai kuriozinis vertimas: paprastutę frazę „Я люблю“ (liet. aš myliu) DI vertėjas išvertė ir šaltu kompiuteriniu balsu perskaitė kaip „he will be killed“ (liet. jis bus nužudytas).
Norite distopinio scenarijaus? Tada įsivaizduokite, kad toks vertimas nutinka per derybas tarp dviejų karingų: „мы любим мир“ – „peace will be killed“ (arba „world will be killed“). Gal būtent taip AI išnaikins žmoniją, pats nepaleisdamas nė kulkos?
Na bet tamsiai pajuokavom, ir užteks. O grįžtant prie šviesių dalykų, „Huawei“ DI paradigma (galimai?) skiriasi nuo kitų populiariausių DI paradigmųskiriasi dar ir tuo, kad bent jau pačių „Huawei“ teigimu, jiems svarbu vartotojų privatumas, todėl bent pusė jų sukurto DI yra pačiame telefone, o ne debesyje. Ir ta dalis, kuri yra debesyje, yra skirta tik mokymuisi (kas, beje, yra suprantama. Tam, kad DI išmoktų atskirti kačiuką nuo šuniuko, reikia peržiūrėti nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių tiek vienų, tiek kitų nuotraukų). Bet ar tai reiškia, kad vartotojų sukuriamos nuotraukos keliauja į debesį?
Šaukštas deguto
Taigi, kol kas „Huawei Mate 10 Pro“ sulaukė beveik vien pagyrų – tas veikia puikiai, anas originalu, o šitas labai galinga. Bet yra ir vienas dalykas, kuris vis dėlto priverčia iš naujo įvertinti visą telefoną.
Ir tas dalykas yra GPS.
Negaliu tvirtinti, kaip yra kituose „Mate 10 Pro“ modeliuose – kolegos lyg nesiskundė (bet įtariu, jie ir ne taip intensyviai naudojo telefono GPS – bet mano bandytame modelyje GPS veikė prasčiausiai iš visų per paskutinius kelerius metus bandytų flagmanų.
Tik įjungus kokią nors programėlę, kurioje reikalinga GPS, telefonas iki dešimties sekundžių klajodavo – gerokai per ilgai, kaip šiems laikams. O uždarose erdvėse dar baisiau: kol GPS susiorientuos, gali užtrukti ir pusę minutės.
Žinoma, koks nors gudruolis gali paklausti – o kam tau GPS pastato viduje, negi jau be telefono nebesugebi išėjimo rasti? Bet įsivaizduokite, kad esate kokiuose nors Berlyno parodų rūmuose (Berlin Messe), kurių plotas – arti 40 000 kvadratinių metrų, ir norite išsikviesti taksi į oro uostą. Stovite prie išėjimo… vieno iš 5-6 išėjimų, tiesą sakant – ir nemokėdamas vokiškai, net nesate tikras, prie kurio. Bandysite „Uber“ ar kad ir vietinį „MyTaxi“? Puiku, tik ar realybė ir jūsų telefono nuomonė, kur iš tiesų esate, sutaps?
Ir tokių situacijų gali būti ir daugiau. Gal gale, išeiti į lauką tam, kad pagautum GPS signalus – ar taip dar tikrai reikėtų elgtis XXI a. antrajame dešimtmetyje?
Na, bet kad pabaiga nebūtų tokia pesimistiška, apžvalgą užbaigsiu pagyrimu. Ir pagirsiu ausinės.
Taip, nors neatleisiu „Huawei“ už tai, kad jos prijungiamos tik per USB-C, bet jų atkuriamas garsas, reikia pripažinti, yra tikrai geras. Subjektyviai vertinant – ko gero net geresnis už „Note 8“ pridedamose „AKG“ ausinėse. Gal tai lemia keista forma, į dvi skirtingas šalis nukreipti mini-garsiakalbiai? Nežinau. Bet garsas tikrai sodrus, žemi dažniai – neperspausti, o ir pačios ausinėse ausyse guli labai patogiai.
Nuosprendis
„Huawei Mate 10 Pro“ – tikrai galingas ir pakankamai stiprus prieškalėdinių varžybų dalyvis. Kol kas pati geriausia fotosistema su dviem(!) F1.6 kameromis, ir dar fotografuoti padedantis dirbtinis intelektas. Tas pats DI ne tobulai, bet pakankamai įspūdingai dirba ir su vertimais realiu laiku – tiek balsiniu, tiek tekstiniu režimu. Be to, „Huawei“ deklaruoja, kad tai bus personalizuotas, privatus DI (kaip tai bus realybėje – parodys laikas).
Telefonas turi galingus vidurius, kuriais neatsilieka nuo konkurentų. Deja, patogaus dizaino (išskyrus ausinių perkėlimą į USB-C) ir grakščios išvaizdos įrenginys (ar bent jau bandytas modelis) turi pastebimai silpną GPS modulį.
Atrodo, „Mate 10 Pro“ su kitais flagmanais nusiteikęs konkuruoti ir kaina – „Pro“ versija Lietuvoje turėtų kainuoti 799 eurus.
