„Sony PlayStation 5“ bandymas: žaidimų kompiuteris, leidžiantis pirštais pajusti lietų

Šie metai kompiuterinių žaidimų mėgėjams ir puikūs, ir kankinantys: po ilgo laukimo pristatytos net dvi karštos naujienos – žaidimų kompiuteriai-konkurentai „Sony PlayStation 5“ ir „Microsoft Xbox Series X“.

 Viena geidžiamiausių kompiuterinių žaidėjų mėgėjų naujienų šiemet tapo „PlayStation 5“.<br> R. Danisevičiaus nuotr.
 Viena geidžiamiausių kompiuterinių žaidėjų mėgėjų naujienų šiemet tapo „PlayStation 5“.<br> R. Danisevičiaus nuotr.
 Viena geidžiamiausių kompiuterinių žaidėjų mėgėjų naujienų šiemet tapo „PlayStation 5“.<br> A. Rutkausko nuotr.
 Viena geidžiamiausių kompiuterinių žaidėjų mėgėjų naujienų šiemet tapo „PlayStation 5“.<br> A. Rutkausko nuotr.
 Viena geidžiamiausių kompiuterinių žaidėjų mėgėjų naujienų šiemet tapo „PlayStation 5“.<br> A. Rutkausko nuotr.
 Viena geidžiamiausių kompiuterinių žaidėjų mėgėjų naujienų šiemet tapo „PlayStation 5“.<br> A. Rutkausko nuotr.
 Pultelis leidžia (visiškai skirtingai) pajusti stiprius vėjo gūsius, tempiamą gumą, mechaniškus šiek tiek nusidėvėjusio egzoskeleto judesius, metalinę spyruoklę – ir dar daug ką.<br> R. Danisevičiaus nuotr.
 Pultelis leidžia (visiškai skirtingai) pajusti stiprius vėjo gūsius, tempiamą gumą, mechaniškus šiek tiek nusidėvėjusio egzoskeleto judesius, metalinę spyruoklę – ir dar daug ką.<br> R. Danisevičiaus nuotr.
 Pultelis leidžia (visiškai skirtingai) pajusti stiprius vėjo gūsius, tempiamą gumą, mechaniškus šiek tiek nusidėvėjusio egzoskeleto judesius, metalinę spyruoklę – ir dar daug ką.<br> A. Rutkausko nuotr.
 Pultelis leidžia (visiškai skirtingai) pajusti stiprius vėjo gūsius, tempiamą gumą, mechaniškus šiek tiek nusidėvėjusio egzoskeleto judesius, metalinę spyruoklę – ir dar daug ką.<br> A. Rutkausko nuotr.
 Pultelis leidžia (visiškai skirtingai) pajusti stiprius vėjo gūsius, tempiamą gumą, mechaniškus šiek tiek nusidėvėjusio egzoskeleto judesius, metalinę spyruoklę – ir dar daug ką.<br> A. Rutkausko nuotr.
 Pultelis leidžia (visiškai skirtingai) pajusti stiprius vėjo gūsius, tempiamą gumą, mechaniškus šiek tiek nusidėvėjusio egzoskeleto judesius, metalinę spyruoklę – ir dar daug ką.<br> A. Rutkausko nuotr.
„PlayStation 5“ nugarėlė.<br> A. Rutkausko nuotr.
„PlayStation 5“ nugarėlė.<br> A. Rutkausko nuotr.
Vienas laukiamiausių šių metų žaidimų „Cyberpunk 2077“ „PlayStation 5“ aplinkoje veikia su RTX technologija.<br> A. Rutkausko nuotr.
Vienas laukiamiausių šių metų žaidimų „Cyberpunk 2077“ „PlayStation 5“ aplinkoje veikia su RTX technologija.<br> A. Rutkausko nuotr.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
Vaizdai iš žaidimo „Demon's Souls“.
Vaizdai iš žaidimo „Demon's Souls“.
 Kalėdiškas Niujorkas. Vaizdai iš žaidimo „Spider-Man: Miles Morales“.
 Kalėdiškas Niujorkas. Vaizdai iš žaidimo „Spider-Man: Miles Morales“.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
 „Astro's Playroom“ aplinka: nuotykių ieškotojų grupė prie laužo.
 „Astro's Playroom“ aplinka: nuotykių ieškotojų grupė prie laužo.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
Vaizdai iš žaidimo „Astro's Playroom“.
 Kalėdiškas Niujorkas. Vaizdai iš žaidimo „Spider-Man: Miles Morales“.
 Kalėdiškas Niujorkas. Vaizdai iš žaidimo „Spider-Man: Miles Morales“.
 Kalėdiškas Niujorkas. Vaizdai iš žaidimo „Spider-Man: Miles Morales“.
 Kalėdiškas Niujorkas. Vaizdai iš žaidimo „Spider-Man: Miles Morales“.
 Kalėdiškas Niujorkas. Vaizdai iš žaidimo „Spider-Man: Miles Morales“.
 Kalėdiškas Niujorkas. Vaizdai iš žaidimo „Spider-Man: Miles Morales“.
 Viena geidžiamiausių kompiuterinių žaidėjų mėgėjų naujienų šiemet tapo „PlayStation 5“.<br> R. Danisevičiaus nuotr.
 Viena geidžiamiausių kompiuterinių žaidėjų mėgėjų naujienų šiemet tapo „PlayStation 5“.<br> R. Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (20)

Lrytas.lt

Dec 11, 2020, 8:32 PM, atnaujinta Dec 12, 2020, 6:15 PM

Tik štai iškart atsirado ir problema – įsigyti „PlayStation 5“ tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje tapo iššūkiu: pirmasis tiražas buvo tiesiog iššluotas (be visa ko – ir perpardavinėtojų), šiomis dienomis naująjį žaidimų kompiuterį galima rasti nebent pilkojoje rinkoje (sklando gandai, ten jis kainuoja apie 800 JAV dolerių, o kai kur ir 1500), naujas įrenginio siuntas net grobia plėšikai (galima rasti naujienų, kur JAV bevažiuojant buvo išplėšti sunkevžimiai, gabenantys į parduotuves papildomas PS5 partijas) – tačiau Lietuvos platintojai atsargiai užsimena apie galimą pakartotinę įrenginių porciją, kuri galbūt pasieks mūsų šalį dar prieš Kalėdas.

Na bet ilgainiui paklausa ir pasiūla turėtų susibalansuoti, o kol kas naujienų portalas lrytas.lt siūlo susipažinti su pirmaisiais įspūdžiais, patirtais bandant naujausią „Sony“ žaidimų kompiuterį.

Truputį priešistorės

Pats nuo kompiuterinių žaidimų neatitolstu nuo tada, kai pirmą kartą su jais susidūriau 1990 ar 1991 metais. Vieną vasaros rytą mamos darbe buvau pasodintas prie kompiuterio, kuriame buvo kažkokia „Tetrio“ versija su šokančiu nykštuku ir „Formulės-1“ lenktynių simuliatorius „Grand Prix Circuit“ (1988) – kuri net buvo kvalifikacinis važiavimas, todėl žaidimas atrodė itin realistiškas. Pastarąjį žaidimą vėliau net sapnuodavau – ir dabar jau užjaučiu savo tėvus bei draugus, kurie turėjo iškęsti mėnesius trukusį nuolatinį plepėjimą apie tą „kompiuterinę formulę“.

Vėliau sekė kelerių metų pauzė – ir pirmieji žaidimų kompiuteriai (mano kartos žmonės turėtų prisiminti Taivano gamybos „Nintendo Enternainment System“ klonus „Zhiliton“ ar „UFO“, užplūdusius Lietuvą) – o galiausiai paskutiniais praėjusio amžiaus metais prasidėjo ir asmeninių kompiuterių plėtra Lietuvos namų ūkiuose.

Pats jokio žaidimų kompiuterių namuose niekada neturėjau, o praeito tūkstantmečio pabaigoje namuose atsiradus asmeniniam kompiuteriui, žinoma, jame apsigyveno „Doom“, „Duke Nukem 3D“, „Warcraft II“, „Comman & Conquer: Red Alert“, „Civilization“ ir kita tų laikų klasika.

Beje, bent jau man niekada nebuvo taip, kad žaidimus norėjosi vien žaisti. Labai įdomu buvo ir kūrimas – tad galiausiai pavyko išbandyti ir žaidimų kūrėjo darbą: be visa ko, pasisekė prisidėti prie pirmojo komercinio lietuviško strateginio žaidimo „PSI: Sibiro konfliktas“ kūrimo.

Tad kompiuteriniai žaidimai visada buvo mano gyvenimo dalimi.

Bet tik žaidimai, žaidžiami asmeniniuose kompiuteriuose. Į dedikuotus žaidimams kompiuterius – „Sega“, „Nintendo“, vėliau „PlayStation“ ir „Xbox“ – visada žiūrėjau kreivokai. Nes man tai visada atrodė kaip bereikalingas daiktas, balastas. Nes įprastu kompiuteriu galima dar ir dirbti, kurti. Žaidimų kompiuteriu – tik žaisti (na, gal dar ir sportuoti, „Wii“ ir „Kinect“ laikais).

Ir štai, dabar bandymams gavau daugelio žaidėjų svajonę – bet mano paties skeptiškai vertinamą „Sony PlayStation 5“. Ar nors kiek pasikeitė nuomonė?

Pirma patirtis

Pirmas laisvas vakaras, kada galiu skirti laiko naujos sistemos pajungimui. Šiek tiek montavimo, šiek tiek krapštymosi su laidais – ir monitorius (televizoriaus neturiu jau dešimtmetį ir neplanuoju turėti) nušvinta.

Ar toliau ten vargti su visokių paskyrų kūrimu, registracijomis internete ir taip toliau? Hm, žaidimų kompiuteryje jau yra instaliuotas kažkoks žaidimėlis. Su kažkokiu pernelyg jau mielu ir dar infantiliai atrodančiu robotuku piktogramoje. Ai, bet pirmam kartui bus gerai, bandom!

Ir tiesą sakant, gerai, kad sėdžiu kėdėje. Nes apima tokie pojūčiai, kokių niekada nesitikėjau.

Taip, esu priebėgomis žaidęs „PlayStation 4“ kompiuteriu, tad burzgiantis valdymo pultelis man nėra didelė naujiena. Kaip ir vibruojantys „Sony Xperia“ serijos telefonai – prisipažinsiu, ilgą laiką galvojau, kad tai tik japoniški keistumai ir noras rasti originalią nišą didžiosiose išmaniųjų telefonų rungtynėse. Bet dabar, matydamas visą „Sony“ ekosistemą ir jos vystymąsi, jau suvokiu jos vientisumą ir pojūčių konsolidaciją visose vartotojų elektronikos grupėse.

Atrodo, toks niekniekis – burzgiantis ir drebantis pultelis – bet jis atveria visiškai netikėtas galimybes tiek žaidėjams, tiek žaidimų kūrėjams.

Mano valdomas robotukas žaidime „Astro's Playroom“ bėga per pievą. Staiga pradeda lyti. Robotukas išsiskleidžia skėtį ir... pirštais pajuntu, lyg tikrai rankose laikyčiau skėtį, o į jį barbentų lengvas lietus. Pultelis vibruoja – tačiau ne bet kaip, o tiksliai taip, kaip skėčio rankeną švelniai drebintų lietus. Dar atitinkamas garsas (beje, sklindantis iš paties pultelio), dar prieš akis piešiamas lietaus vaizdas – ir smegenys suveikia taip, kad tikrai jautiesi tarsi būtum lietuje.

Toliau, kita to paties žaidimo erdvė. Čia robotuką užklumpa kruša. Pultelio vibravimas jau kitoks – piktesnis, agresyvesnis, o smegenims dar prijungus garsą ir vaizdą, tikrai jautiesi taip, lyg laikytum skėtį, į kurį atkakliai žyra ledo gabalai.

Ir tai – ne vieninteliai pavyzdžiai. Pultelis leidžia (visiškai kitaip) pajusti stiprius vėjo gūsius, tempiamą gumą, mechaniškus šiek tiek nusidėvėjusio egzoskeleto judesius, metalinę spyruoklę – ir dar daug ką.

Visa ši imersija (panirimas, įsitraukimas) pasiekiama sujungus garsą, vaizdą ir tinkamai parinktą taktilinį pojūtį – ir rezultatas yra nerealus, tikrąją to žodžio prasme. Taip, idėjiškai atrodo paprasta – bet tai kodėl to nepadarė niekas kitas? Ar tie patys „Sony“ nepadarė anksčiau (ne, jausmas su „DualShock“ nepalyginamas).

Nors vis dėlto – čia ne vien pultelio nuopelnas. Didele dalimi už šias tikrai fantastiškas patirtis reikia dėkoti žaidimo kūrėjams. „Astro's Playroom“ yra būtent demonstracinis žaidimas, skirtas parodyti „PlayStation 5“ galimybes. Kurių, beje, kiti žaidimai dar neišnaudoja.

Štai pavyzdžiui, naujausias „Demon's Souls“, specialiai pritaikytas „PS 5“. Apie jį plačiau – atskirame straipsnyje, bet dabar noriu pasakyti tik tai, kad ten pultelio galimybės išnaudojamos pernelyg taupiai. Atremi priešininko kirtį kalaviju? Pultelis suvibruos kokį kartą iš penkių. Ir tai – taip atsainiai, generiškai. Visiškai nepanašu į kruopščiai parinktas astrobotiškojo lietaus, krušos ir vėjo vibracijas. Kur jau kur, o čia žaidimo kūrėjai tikrai galėjo pasistengti.

Vaizdas ir psichologija

Iki šiol galvojau, kad naminiame kompiuteryje, kuriuo žaidžiu visus žaidimus, turiu puikią vaizdo plokštę. Ne, ne „GeForce RTX“, bet ja visus mėgstamus žaidimus žaidžiu maksimaliais grafikos nustatymais.

Bet pasaulis visada toks – galvoji, kad gyveni gerai tol, kol nepalygini su kitais. Naujajame „Spider-Man: Miles Morales“, „PlayStation 5“ galėtum įžiūrėti personažų nosies plaukelius – jei tik šie juos turėtų.

Tiesa, visiškai objektyviai palyginti neįmanoma, nes naujausios voražmogiados dalies stalo kompiuteriams paprasčiausiai nėra. Bet jausmas toks, lyg dalyvautum filme – taip, ne vaidybiniame, o animaciniame – bet vis tiek. Pavydą keliantis realistiškumas, jaukūs kalėdiško Niujorko vaizdai, iki smulkmenų atidirbtos tarpinės mizancenos. Kažkada vieni virtualiosios realybės gamintojai man pasakojo apie savo viziją, kai išėjęs iš kino teatro, galėsi užsukti į šalia įrengtą VR teatrą, ir jame truputį pabūti ką tik peržiūrėtame filme.

Tai šito jau nebereikia, „Sony“ su „PlayStation“ kažką panašaus jau padarė. Jau minėto „Spider-Man“ veiksmas ir tarpinės videoscenos taip sėkmingai sujungtos, kad tai jau tikrai yra kažkas tarpinio tarp filmo ir žaidimo.

Ir dar vienas dalykas. Berods vienas žymiausių Lietuvos geimerių ir vaizdo žaidimų apžvalgininkų Artūras Rumiancevas yra pasakęs – žaidimų kompiuteriai gerai tuo, kad jie leidžia sukurti atskirą erdvę, dedikuotą būtent pramogoms.

Labai ilgai nesutikau su tokiu požiūriu – kokia dar atskira erdvė, gyvenu ir taip ne per didžiausiuose plotuose, tad geiminti ten pat, kur ir dirbu, yra ne tik tinginio svajonės išsipildymas, bet ir privalumas.

Tačiau dabar prisipažįstu klydęs. Žinote, sakoma – jei nori susikaupti darbui, reikia atsijungti nuo visko kitko. Jei nori gero ir efektyviai pasiekto rezultato, nelandžiok į internetą, netikrink naujienų telefone, neburzgink fone televizoriaus.

Playstation 5“ man leido patirti, kad su žaidimais – viskas lygiai taip pat. O panirimas į ir taip jau realistiškai sukurtą ir gyvybišką terpę, kai netrukdo iššokantys pranešimai, kai nėra galimybės daryti Alt+Tab, galų gale kai šeiminykščiai mato, kad tu ne šiaip klaidžioji po „Facebook“ ar panašiai, o susikaupęs ir įsitraukęs žaidi, todėl netrukdo nesvarbiomis pastabomis – dar efektyvesnis.

Taip, „Playstation 5“ yra prabangos prekė. Bet jei nors kiek domina žaidimai, ir finansai leidžia sukrapštyti pinigų tokiam dalykui – po velnių, niekada pats nesitikėjau, kad taip sakysiu, bet tikrai verta.

Formos ir skaičiai

Beje, be visa ko, „PlayStation 5“ dar ir negadina vaizdo kambaryje. Tiesą sakant, savo dizainu jis primena kokį nors Dubajaus dangoraižį – futuristišką, aptakių fomų. Arba – kosminės stoties fragmentą, tik be žibančių iliuminatorių, jei laikomas horizontaliai. Arba – popieriumi aplenktą ar į segtuvą įdėtą Juodąjį monolitą iš „2001 kosminės odisėjos“.

Kalbant apie skaičiukus – „PlayStation“ veikia aštuonių branduolių „AMD Ryzen Zen 2“ 3,5 GHz procesorius, yra 16 GB RAM ir 667 GB vidinės SSD atminties (bent jau tiek nurodoma mano bandytame modelyje), išplečiamos NVMe SSD ar per USB prijungiamu išoriniu standžiuoju disku. Taip pat – 10,28 treraflopų galios „AMD Radeon RDNA Navi“ vaizdo posistemė, palaikanti spindulių sekimo (angl. ray tracing) technologiją ir 4K raišką bei 120 Hz atnaujinimo dažnį.

Egzistuoja ir dvi „Playstation“ modifikacijos: standartinė (su optiniu įrenginiu) ir „skaitmeninė“ (be optinio įrenginio, visas turinys pasiekiamas tik iš elektroninės parduotuvės). Pirmosios oficiali kaina – apie 500 JAV dolerių, antrosios – šimtu dolerių mažiau.

PlayStation 5“ suderinamas ir su senesniais „PlayStation 4“ kartos žaidimais.

Pultelis „DualSense“ – stiliškesnis ir dinamiškesnių formų nei ketvirtojo PS „DualShock“ (hm, kai pagalvoji, jau ir pats pavadinimas tai išduoda) – ir kažkiek primena kosminius naikintuvus iš fantastinio serialo „Babylon 5“, tik labiau priderintus prie XXI amžiaus fantastinės estetikos supratimo.

Robotuko nuotykiai

Na ir pabaigai, kadangi atskiros apžvalgos apie šį žaidimą vis dėlto nerašysiu – kas gi vis dėlto ten per robotuko nuotykiai, jau minėti šiame straipsnyje, kurie pridedami kaip nemokamas žaidimas?

Kaip jau minėta – tai „Astro's Playroom“, ir jis atlieka „PlayStation 5“ technologijų demonstracijų rolę. Iš pirmo žvilgsnio – tai tipiškas paprastas, jaukus ir saugus žaidimas vaikams, kurie galbūt dar net neina į mokyklą. Bet vis dėlto tai žaidimas, kuris privers išsišiepti ir kiekvieną, kurio širdyje yra kertelė, skirta motininėms plokštėms, procesoriams aušintuvams, laidams ir kitai kompiuterinės „geležies“ romantikai.

Mat „Astro's Playroom“ pasaulis – tai keli skirtingi pasauliai, sukurti faktiškai iš kompiuterinių dalių. Pavyzdžiui, žaliomis lanksčiomis mikroschemomis šlamanti pieva, iš akivaizdžiai plastikinių kompiuterinių dalių sukurtos džiunglės, ir taip toliau. Žodžiu, ir gamta, ir kompiuterija viename – ir visa tai sujungta taip žaviai organiškai, kaip sugeba turbūt tik japonai.

Beje, ko gero įspūdingiausia žaisti „Astro's Playroom“ be papildomo garso (ateinančio iš televizoriaus, monitoriaus ar ausinių), t.y. vien su garsu, sklindančiu iš pultelio. Taip panirimo į žaidimą jausmas daug didesnis – visokios ten muzikėlės fone ir spygaujantys kiti žaidimo personažai gerokai blaško.

Žaidimo žanras – trimatis „platformeris“. Viskas spalvinga, ryšku, blizgu, šiek tiek infantilu – bet veikti vis dėlto yra ką, tad tikrai nenustebčiau, jei pabandę, pultelius iš vaikų atiminėti pradės ir mamos su tėčiais – ar panirs į robotuko nuotykius tada, kai vaikai jau suguldyti.

Pats mėgstu gerokai kitokio tipo žaidimus – dažniausiai turinčius stiprią istoriją ir derinančius ją su veiksmu (pvz. „Witcher III“ pagal mano numylėto Andrzejaus Sapkowskio knygas. Ar „The Elder Scrolls“ serija), bet kartais ir meditatyviai ramius (nepatikėsite, bet visuose mano turėtuose kompiuteriuose nuo pat jo pasirodymo visada būna sumestas senukas „Pharaoh“) – tačiau „Astro's Playsroom“ laikau vienu smagiausių šiemet išbandytų žaidimų. Tiek dėl fantastiškų lietaus ir kitų pojūčių, tiek dėl kompiuterastiškos aplinkos.

Ir visa tai – nemokamai. Na, jau įsigijus „PlayStation 5“.

Ir taip, jei ne tos įsigijimo problemos, „PlayStation 5“ tikrai taptų puikia Kalėdine dovana kiekvienam, kuris mėgsta vaizdo žaidimus. O jei dar kartu su kalėdišku Niujorku, t.y. „Spider-Man: Miles Morales“ (apie kurį daugiau – netrukus pasirodysiančioje atskiroje apžvalgoje) – išvis Kalėdų pasaka.

Pagrindinis trūkumas? „PlayStation“ per šį laiką, kai patariama sėdėti namie ir nemojuoti raudonu skuduru koronavirusui prieš nosį, prie sportiškumo, judėjimo ir svorio metimo tikrai neprisidės – greičiau priešingai. Na bet bent jau pradės prastumti nuobodoką tupėjimą namuose. Nes ką jau ką, bet valandas šis daiktas tiesiog ryte ryja. Galima sakyti – dar viena, slapta, niekur nedokumentuota „Sony“ technologija.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.