Tačiau iš kur atsiranda tokio masto tarša? CO2 išmetamas ir gaminant bei pristatant interneto įrangą, ir maitinant bei aušinant kompiuterinius serverius. Tam naudojama elektros energija. Ekologinės iniciatyvos „Išpakuota“ bendraautorius Andrius Šatas Žinių radijo laidoje „Žalias sprendimas“ sako, jog suprasti skaitmeninę taršą paprasčiau tada, kai suprantame internetą kaip fizinį dalyką.
„Tūkstančiai kompiuterių, kurie saugo mūsų informaciją, kuriems reikia daug elektros ne tik veikti, bet ir labai daug elektros jiems vėdinti – tai yra dalis taršos. Kita dalis – visi kabeliai, palydovai, telekomunikacijų bokštai ir panašiai. Tai iš tikro yra milžiniška infrastruktūra, kuriai reikia labai daug elektros. Ir kai mes ją naudojame, tai ir naudojame dalį resursų“ – pasakoja A. Šatas.
Visa veikla internete tam tikru mastu yra netvari, tačiau niekas neprilygsta vaizdo turiniui bei jo populiarumui. O ir interneto vartotojų poreikiai bei norai, atrodo, tik didėja.
„Prieš porą metų Jungtinėse Valstijose buvo pamatuota, jog 80 proc. interneto pajėgumų buvo naudojama žiūrėti vaizdo transliacijoms, „Netflix“, „Youtube“ turiniui. Absoliučiai lyderiauja vaizdo turinys, kuriam reikia labai daug resursų. Ir jeigu anksčiau žiūrėdavome HD kokybės turinį, dabar jau norime 4K kokybės.
Tai reiškia – gerokai daugiau duomenų ir gerokai daugiau kompiuterių reikia panaudoti, kad galėtume matyti tą kokybę. <...> Problema atsiranda dėl to, kad yra beveik 5 milijardai interneto vartotojų ir visi jie nori žiūrėti tą patį vaizdo turinį.
Tad esmė yra kiekybės klausimas. Jeigu vienas žmogus žiūrės kokį nors vaizdo įrašą, nebus nieko blogo. Bet jeigu atsiranda dar keli milijardai, atsiranda ir problema“ – kalba pašnekovas.
Informacinių ryšių sektoriaus gigantės po truputį žengia tvarumo link, sako Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Skaitmeninės darbotvarkės departamento direktorius Arūnas Cijūnaitis. Tokios kompanijos kaip „Google“, „Amazon“ ar „Microsoft“ savo politikose numato efektyvinti duomenų centrų veiklą ir pereiti prie atsinaujinančios energijos šaltinių. Pasak jo, „Google“ statosi duomenų centrus tose šalyse, kuriose dominuoja žalioji energija.
Taip pat pats principas – didelių duomenų centrų statymas – jau irgi mažina elektros energijos sąnaudas ar taršą.“ A. Cijūnaitis akcentuoja, kad įmonės yra suinteresuotos ir renkasi „žaliąjį“ kelią noriai, mat taip taupomi energijos kaštai.
Ir nors kiekvienas mūsų gali šiek tiek pakeisti savo skaitmeninius įpročius – atsisakyti nereikalingų naujienlaiškių, vengti ilgų valandų vaizdo įrašų peržiūrų – tai tebūtų simboliškas gestas. Svarbiausia yra tai, ką daro minėtosios kompanijos bei kokį spaudimą joms sukuria visuomenė, keldama klausimus ir aktualizuojanti tvarumo temą viešojoje erdvėje.
„Nereikėtų kiekvienam iš mūsų prisiimti atsakomybės. Veikiau spausti tuos, kurie iš tikro gali padaryti didesnes permainas. <...> Didesnį dalyką čia gali padaryti tos kompanijos, kuriose ir yra internetas. Kurios turi tuos serverius, talpinančius internetą. Jos ir valstybės, kurios gali daryti joms įtaką. Tai yra pagrindas“ – pabrėžia „Išpakuota“ bendraautorius.
