Portalo Lrytas žurnalistas taip pat lankėsi renginyje – tad kviečiame susipažinti su vienos iš seniausių Europoje ir pasaulyje vis dar tebeveikiančių verslo kompanijų istorija, dabartimi, vystymosi kryptimi ir laukiama ateitimi.
Kovinga pradžia
„Husqvarna“ yra ne tik viena seniausių vis dar tebeveikiančių kompanijų – bet ir kompanija, kurios logotipas per trečdalį tūkstantmečio iš esmės nepasikeitė. O jei nors kartą gyvenime esate paleidę šūvį iš rankinio parakinio ginklo, vaizdą, matomą bendrovės logotipe neabejotinai matėte – nes tai yra bendras kryptuko ir taikiklio vaizdas, kurį besitaikydamas mato šaulys.
„XVII a. buvo audringi laikai, ir Švedijos karalius Gustavas Adolfas nusprendė įkurti šautuvų – muškietų – gamyklą“ – pasakojo „Husqvarnos“ muziejaus gidas Thomasas Ahlebro. Po keliasdešimt metų čia jau dirbo daugiau nei tūkstantis žmonių (nors vienas kalvis per dieną nukaldavo vos po du vamzdžius muškietoms), ir galiausiai viskas baigėsi taip, kad gido teigimu, reali istorinė švediška muškieta šiais laikais nėra tokia jau ir brangenybė – nes po nepasisekusio žygio į Norvegiją, kareiviai jas masiškai palikdavo, ir dabar jų išlikę yra šimtai.
„Husqvarna“ šautuvus gamino tris šimtus metų – ir beje, kai kurie iš jų dar ir šiandien naudojami Lietuvoje. Nes turbūt kiekvienas devyniasdešimtųjų pradžioje tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, ar įstojęs į Lietuvos šaulių sąjungą (jei tik pasirinko ginkluoto pasipriešinimo kryptį), turėjo iš labai arti susidurti, murmėti ardant ir valant, bet džiaugtis šaudant „irklu“ – „Automatkarbin 4“ („AK 4“). Šiuos automatinius karabinus gamino ir „Husqvarna“ – o atgavus Nepriklausomybę, Švedija padovanojo Lietuvos kariuomenei, kuriai modernizuojantis, „irklai“ buvo perduoti Savanoriškoms krašto pajėgoms, o vėliau – Šaulių sąjungai.
Bet 1872 m. „Husqvarna“ ėmė gaminti ir buitines siuvimo mašinas. O nuo 1896 (iki 1962) – ir dviračius, nuo 1903 m. – motociklus, o nuo 1918 – mechanines (rankines stumiamas) žoliapjoves. Kas bendro tarp šautuvų, siuvimo mašinų, dviračių, motociklų ir žoliapjovių? „Na, jie visi buvo gaminami iš metalo“, – šypsosi Th. Ahlebro. Iš tiesų, bendrovė gamino daug ką, ko pagrindą sudarė metalo liejiniai – indus, transporto priemones, virtuvės ir buities įrangą ir kita
O nuo 1959 m. „Husqvarna“ pradėjo gaminti grandininius pjūklus – o štai 1995 pristatė ir pirmąjį pasaulyje žoliapjovę-robotą: „Solar Power Robotic Mower“. Beje, pradėtą kurti „nelegaliai“.
Iššūkių kupina pradžia
Kaip prisiminė bendrovės veteranas ir rinkodaros vadovas Larsas Anderssonas, „Solar Power Robotic Mower“ pradžia įmonė buvo „nelegali“. Sužinojęs, kad vienas išradėjas kuria tokį projektą, vienas „Husqvarna“ projektų vadovas panoro jį įsigyti, bet suma buvo tikrai didelė – todėl jis kreipėsi į bendrovės direktorių valdybą, pristatė projektą, jo potencialą. Tačiau direktorių valdyba atmetė siūlymą.
„Vadovas grįžo nusivylęs, bet jo neapleido nuojauta, kad šis projektas yra tikrai geras, jo negalima apleisti. Tad jis paskambino savo draugui į Ameriką, ir pasiūlė pirkti kuriamą išradimą kartu, mokant pusiau“, – pasakojo L. Anderssonas. Draugas sutiko, ir taip nepaklūstant direktorių valdybai, būsimasis robotas žoliapjovės projektas galiausiai (ir iš dalies slaptai) vis tiek atsidūrė „Husqvarna“ rankose.
Bet kurį laiką nemažai kas vyko taip, kad linksma prisiminti dabar, tačiau ne visada buvo juokinga tada.
Pavyzdžiui, rinkodaros vadovas prisiminė apie roboto žoliapjovės produkto viešinimo kampaniją. Pristačius robotą Londone, juo susidomėjo „Daily Mail“, surengė fotosesiją Haid parke, parengė straipsnį, išleido jį pirmame laikraščio puslapyje – tačiau tik vėliau buvo susizgribta, kad laikraštis prekyboje pasirodė balandžio pirmąją, todėl dalis skaitytojų pamanė, kad toks savarankiška saulės baterijomis veikianti žoliapjovė yra tiesiog balandžio pirmosios pokštas.
Kiek rimtesnė problema ištiko vėliau – problema, kuri vis dėlto galiausiai parodė ir teigiamą dalyką. L. Anderssonas prisiminė, kaip įsibėgėjus sėkmingai viešinimo kompanijai, kūrėjai suprato, kad atsirado nemaža šio roboto paklausa. Bet niekas nežinojo, kokios kainos už jį prašyti. Tuo metu tikrai kokybiška žoliapjovė kainavo 500 eurų, bet „Husqvarna“ nusprendė – jų robotas kainuos 2000 eurų, ir su tokia kaina pradėjo pardavimus. Vis dėlto žmonės pirko naujovę, dileriai važiuodavo jo įrenginėti klientams – bet beveik kiekviena parduota mašina galiausiai ėmė patirti gedimus.
„Mes pasakėm dileriams – gerai, jei negalite išspręsti gedimo, grąžinkite pirkėjams pinigus. Mes suprantame, kad produktas dar nėra paruoštas rinkai, todėl prisiimamame atsakomybę, ir dėl mūsų neturite nukentėti nei jūs, nei klientai. Dileriai už tai buvo labai dėkingi. Bet paaiškėjo vienas įdomus dalykas – susigrąžinti pinigų nenorėjo nė vienas pirkėjas. Jie norėjo, kad žoliapjovės būtų sutaisytos, o ne susigrąžinti už jas pinigus. Mums tai buvo fantastiškas posūkis“, – pasakojo bendrovės rinkodaros vadovas.
Kitas bendrovės veteranas – inžinierius Ulfas Pettersonas – prisiminė techninius ir gamtinius iššūkius, su kuriais teko susidurti kuriant robotą. Pavyzdžiui, pasirinkta data, kada naujasis išradimas turi būti pristatytas rinkai, buvo tokia, kad jo kūrimas didele dalimi turėjo vykti rudenį ir žiemą. Problema ta, kad pagal koncepciją tai turėjo būti robotas, įsikraunantis Saulės baterijomis, tačiau rudenį ir žiemą Švedijoje (kaip ir Lietuvoje) Saulės šviesos tikrai nėra daug.
„Todėl susikrovėme lagaminus ir su visa kūrėjų komanda išvažiavome į Ispaniją. Bet tiesa – tais laikais praktiškai dar nebuvo nešiojamų kompiuterių, tad galiausiai viskas baigėsi taip, kad teko išsilupti savo kompiuterių standžiuosius diskus su projekto duomenimis, vežtis juos į Ispaniją, o ten jau pirkti ir susirinkinėti naujus kompiuterius, kad galėtume vystyti projektą“, – pasakojo U. Pettersonas.
Bet galiausiai 1995 m. „Solar Power Robotic Mower“ pasirodė, o vėliau sekė ir kitos reikšmingesnės inovacijos žolės pjovimo srityje: be įvairių patobulintų modelių, 2011 m. pasirodė informavimo SMS žinutėmis sistema, 2011 – dvipusė komunikacija su žoliapjove SMS žinutėmis, 2015 m. – pirmoji mobilioji programėlė, 2019 m. – keturratė autonomiška žoliapjovė, galinti įveikti 70 proc. įkalnę, 2023 m. – žoliapjovė be perimetro laido, o šiemet „Husqvarna“ prakalbo ir apie DI bei objektų atpažinimo integraciją į žoliapjoves. Ir ateities viziją.
Šiuolaikinės technologijos
1995 m. didžiosios inovacijos „Husqvarna“ žoliapjovių sektoriuje buvo įsikrovimas Saulės energija ir autonomiškumas. Dabar, po trisdešimties metų kalba apie šiuolaikines naujoves – pavyzdžiui, kontūro kabelį keičiančią palydovinę navigaciją.
Kai kurie nauji bendrovės žoliapjovių modeliai tam naudoja globalią pozicionavimo sistemą GNSS (GNSS naudojantys įrenginiai gali naudoti ir kitų sistemų palydovus, ne tik GPS, kas padidina tikslumą), kuri kartu su vietoje (namuose ar ūkyje) įrengta referencine stotele garantuoja iki 1-2 cm tikslumą – ir beje, tam nereikia jokio interneto ryšio (nei mobilaus, nei stacionaraus „WiFi“).
Pati bendrovė savo žoliapjoves robotus skirsto į tris grupes: skirtas nedideliems namų ūkiams („suburban“), žemės savininkams („landowner“) ir didelių plotų (pvz. golfo aikštynų, stadionų) prižiūrėtojams („professional“).
Kaip pasakojo „Husqvarna“ produktų specialistas Philipas Axelis, nors bendrovė turi jau trisdešimties metų patirtį kuriant tokias robotines sistemas, iš tiesų tai yra sąlyginai dar vis nauja produktų kategorija. O kadangi veja yra nuolat kintanti aplinka, tokių projektų kūrime yra daug kintamųjų, ir testavimui reikia nemažai laiko.
Veja retai būna visiškai tolygi – autonominės žoliapjovės susiduria su nuolydžiais ir įkalnėmis, nuolat augančiais medžiais ir krūmais, laikinomis kliūtimis (pavyzdžiui, vaikų paliktais žaislais) o tai kelia iššūkius autonominei navigacijai, kuri iki šiol buvo daroma dar be vaizdo kamerų („Husqvarna“ žoliapjoves su vaizdo kameromis ir DI bei objektų atpažinimu kaip tik dabar testuoja bei apmoko, o rinkai turėtų pasiūlyti kitais metais).
Bendrovės teigimu, nors pastebima, kad vartotojai savo autonomines žoliapjoves linkę suasmeninti (kai kuriais atvejais tam tikra prasme prilygina net naminiam gyvūnui), iš tiesų įmonė laikosi koncepcijos, kad autonominė žoliapjovė turėtų veikti principu „įjungiau ir pamiršau“. Tai reiškia – ji turėtų veikti visiškai autonomiškai, paliekant ją veikti vieną, net ir ilgesnį laiką be žmonių priežiūros. Ji turėtų atsižvelgti į oro sąlygas, o visas žmogaus darbas turėtų būti retkarčiais ją išvalyti. Tai reiškia – įsidiegei, susikonfigūravai (tą gali padaryti ir dileris), sezono pradžioje įjungei, laikas nuo laiko perliejai vandeniu iš žarnos nuplaudamas prilipusią žolę – ir sezono pabaigoje išjungei.
Ir kaip žurnalistams pademonstravo bendrovės inžinieriai, pakvietę į savo laboratorijas, autonominių žoliapjovių navigacijos sistema yra nuolat analizuojama, testuojama ir atnaujinama, tam naudojant realius (bet nuasmenintus) duomenis – ir testuojama tiek virtualiai, tiek realiai fiziškai. Beje, įdomi detalė – virtualiam testavimui aplinka sukurta pasitelkus vaizdo žaidimų variklį „Unity“.
Bendrovė deklaruoja, kad nors šiuolaikiniams jų gaminiams skiriamą dvejų metų garantiją klientai gali prasitęsti iki penkerių metų, iš tiesų kiekvieno gaminio gyvavimo ciklas planuojamas aštuoneriems metams, o atsarginių dalių tiekimas modeliams – dešimtmečiui.
Paklausta apie saugumą, bendrovės rinkodaros specialistė Lietuvoje Lina Linkė teigė, kad žoliapjovių vagysčių Lietuvoje praktiškai nėra – nes visų pirma, tokios autonominės „Husqvarnos“ žoliapjovės yra matomos per globaliąją pozicionavimo sistemą, o antra, kiekvienas toks robotas yra susietas su vartotoju, ir nežinodamas jo PIN, tokia technika nepasinaudosi – ar nunešus meistrui, šis supras, kad įrenginys yra vogtas.
Anot L. Linkės, Lietuvoje iš esmės nėra ir vandalizmo atvejų – nors tokios žoliapjovės visiškai autonomiškai veikia ir viešose vietose – pavyzdžiui, Lukiškių aikštėje Vilniuje.
Ateities vizija
Beje, jau anksčiau paminėjus vaizdo žaidimų temą – „Husqvarna“ nustebino atvykusius žurnalistus pasiūlydama jiems žoliapjovėmis pažaisti kultinį vaizdo žaidimą „Doom“. Ne, ne žoliapjoves naudojant kaip ginklus – bet žoliapjovėmis kaip platforma. Tai – interneto juokelių ir iššūkių dalis. Nes juokaujama, kad pirmasis „Doom“ gali veikti bet kur, kur tik yra koks nors ekranas ar vaizdo perdavimo galimybė, ir inžinieriai bei programuotojai demonstruoja savo išmanumą iš tiesų įdiegdami „Doom“ pačiose neįprasčiausiose aplinkose – pavyzdžiui, bankomate, termostato ar net nėštumo testo ekranėlyje, PDF faile ar grafinės programos „Blender“ spalvų parinkimo aplinkoje. O dabar – jau ir žoliapjovėse.
Maža to, „Husqvarna“ pasiūlė ne šiaip „Doom“, o jo dvikovų režimą („Deathmatch“), kai tarpusavyje dviejų skirtingų žoliapjovių ekranėliuose vienas prieš kitą gali rungtis du žaidėjai.
Tačiau tai – tik žaisminga demonstracija, ką gali šiuolaikinės technologijos, o „Husqvarnos“ inžinieriai po truputį jau galvoja apie daug globalesnes sistemas – kaip pavyzdžiui autonomiškų robotų, bet nebe vien žoliapjovių, spiečius, kurie, tarkime, išleisti į miesto parką, ne tik pjautų žolę, bet ir registruotų, tyrinėtų bei keistų aplinką – įvertintų, kuriose zonose veją reikėtų papildomai patręšti (ir tai padarytų), atpažintų, kur žolė išretėjusi (ir užsėtų tokias zonas) identifikuotų (ir pašalintų?) piktžoles ar invazinius augalus – ir panašiai.
Bendrovė skelbiasi ir toliau ketinanti laikytis savo maksimalaus autonomiškumo principo – kad tokioms sistemoms reikėtų kuo mažesnio žmogaus įsikišimo, ir kad sprendimus lemtų duomenys. Pavyzdžiui, būtų sudaroma orų prognozėmis ir orų stotelėmis paremta penkių dienų drėkinimo prognozė, pesticidų analizė, žolės augimo ir dirvos pokyčių modeliai (iki kokio aukščio ir kada gali užaugti žolė? Kokia užkrėtimo grybeliu galimybė?). Įmonė deklaruoja ateityje matanti procesus, sudėliotus iš trijų dėmenų: pačių įmonės duomenų, akademinės informacijos ir trečiųjų šalių paslaugų.
Kiek tokia vizija reali? Kiek anksčiau teko bendrauti su tos pačios Švedijos mobiliojo ryšio (5G) kūrėjais, jie irgi numato tokį ar panašų netolimos ateities scenarijų: vis daugiau automatizavimo ir autonomiškumo. Stokholme dar praėjusiais metais buvo paleistas autonomiškas keltas, be žmogaus įsikišimo gana judriame ežere plukdantis keleivius iš vienos salos į kitą – tad galimybė, kad parke jus mandagiai apvažiuos autonominių robotų pulkelis ir toliau nuburgs savo reikalais, yra pakankamai reali.
Tačiau autonomiškumas turi ribas, ir jas nubrėžia ne tik technologijų ribotumas, bet ir mes, vartotojai. Kaip parodė prieš kelerius metus patirtis vėlgi tame pačiame Stokholme, didžiausiais trukdžiais autonominiam transportui be aiškiai atskirtos ir jiems pritaikytos infrastruktūros tampa ne kiti robotai, o žmonės vairuotojai ir pėstieji – kurie labai laisvai žiūri į nusistatytas taisykles. O robotas nuo žmogaus tuo ir skiriasi – kad jis privalo laikytis taisyklių.
Na, bet tai bent jau reiškia, kad artimiausiu metu robotų žoliapjovių sukilimo nebus. Net jei jose ir gali veikti „Doom“ žaidimas.