Smegenų skiltis, žinoma kaip priekinė parietalinė smegenų žievė, taip pat atsakinga už meno kritiką: nustatyta, jog pastaroji smegenų sritis suaktyvėja tik tais atvejais, kai kūriniu iš tiesų mėgaujamasi, o ne tuomet, kai vertinantis asmuo yra įsitikinęs autorių esant nusipelniusį, kad jo kūriniu būtų mėgaujamasi.
Vienas studijos lyderių Londono universitetinio koledžo Neurobiologijos laboratorijos profesorius Semiras Zekis pastebėjo, jog menininkai ir filosofai jau daugybę metų nesėkmingai bando atsakyti į klausimą, ar esama konkrečių charakteristikų, kuriomis remiantis meno kūrinys galėtų būti vertinamas kaip „gražus“ arba „negražus“.
Ne mažiau aktyviai diskutuota, ar žmonėms iš tiesų būdingas grožio suvokimas, paskatinantis susižavėjusį asmenį patirti stiprų emocinį susijaudinimą nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio grožiu žavimasi. S. Zekio teigimu, atėjo metas atsakymų į anksčiau minėtus klausimus paieškoti neurobiologams.
Tyrime pasirinktas 21 skirtingoms kultūroms ir etninėms grupėms atstovaujantis savanoris. Tyrimo dalyviai paprašyti įvertinti jiems pateikiamus tapybos darbus bei muzikines kompozicijas kaip „gražius“, „niekuo neišsiskiriančius“ bei „bjaurius“. Savanoriams įvertinus meno kūrinius šie jiems pateikti dar kartą, šįsyk fiksuojant dalyvių smegenų aktyvumą magnetiniu rezonansu.
Nustatyta, jog tyrimo dalyviams susiduriant su meno kūriniais – tiek muzikos, tiek tapybos – kuriuos anksčiau jie buvo įvertinę kaip „gražius“, visuomet suaktyvėdavo jų priekinė parietalinė smegenų žievė; aktyvumas pastarojoje smegenų dalyje pastebimai sumažėdavo šiems susidūrus su meno kūriniais, anksčiau įvertintais kaip „niekuo neišsiskiriantys“.
Studijos rezultatai publikuojami virtualiame moksliniame žurnale „Public Library of Science One“.