Didžiuliai rieduliai, kai kurie sveriantys daugiau kaip 300 kg, kažkokiu paslaptingu būdu persikelia patys, daugiau kaip šimtą metų neduodami ramybės mokslininkų protams ir suteikdami pagrindą atsirasti daugybei mitų bei antgamtinių teorijų.
Pažymėtina, kad paties akmenų judėjimo iki šiol niekam nėra tekę pamatyti. Tačiau faktą, kad akmens luitai tikrai juda, akivaizdžiai išduoda smėlėtame ežero dugne palikti pėdsakai.
Profesorius Ralphas Lorenzas iš Johnso Hopkinso universiteto 2006 m. agentūrai NASA Mirties slėnyje atliko tyrimus. Jo manymu, „judančių akmenų“ paslaptis – kad žiemą jie apsidengia ledu, o atšilus čiuožia paviršiumi papūtus vėjo gūsiams, rašo „Daily Mail“.
Savo teoriją mokslininkas sukūrė remdamasis paprastu eksperimentu, kurį atliko savo namuose. Jis užšaldė vandenyje nedidelį akmenį taip, kad jo dalis liktų virš vandens. Po to jis apvertė jį ir padėjo į nedidelį baseiną su trupučiu vandens ir smėlio ant dugno, taip sukurdamas sąlygas, panašias ežero dugne per atšilimą. Ledas leido akmeniui gana lengvai „plaukioti“ baseino paviršiumi „purve“. Kad akmuo pradėtų judėti, pakakdavo nedidelio pūstelėjimo.
Parengė Jurgita Noreikienė
