Specifiniai neuronai „selektyviai“ reaguoja į gyvačių
atvaizdus ir veikia sparčiau negu panašūs smegenų nervinių
ląstelių tinklai, padedantys atpažinti veidus, rankų judesius arba
geometrines figūras, nustatė mokslininkai.
Straipsnyje, kuris buvo paskelbtas žurnale „Proceedings of the
National Academy of Sciences“, pateikiama naujų įrodymų,
pagrindžiančių prielaidą, jog primatams išsivystė specialūs
regimosios informacijos apdorojimo mechanizmai, padedantys išgyventi
džiunglėse, kuriose apstu pavojingų gyvačių.
„Tai išties sustiprina argumentą, jog gyvatės yra labai
svarbios primatų evoliucijai“, – naujienų agentūrai AFP sakė
pagrindinė to straipsnio autorė Lynne Isbell (Lin Isbel),
Kalifornijos universiteto Deivise antropologijos departamento
profesorė.
„Gyvatės sužadindavo stipriausią, greičiausią atsaką“,
– sakoma studijoje, kurios kitais autoriais tapo Tojamos
universiteto mokslininkas Quan Van Le (Kvan Van Lė) ir Brazilijos
universiteto tyrėjai.
Šie bandymai buvo atlikti naudojant dvi jaunas makakas,
užaugintas Japonijoje įsikūrusiame nacionalinėje beždžionių
veisykloje.
Tyrėjai nurodė manantys, kad tos beždžionės prieš atliekant
eksperimentą su gyvatėmis niekada nebuvo susidūrusios.
Mokslininkai implantavo mikroelektrodus į smegenų dalį,
vadinamą pagalviu, kuris yra susijęs su vaizdo sekimo mechanizmu ir
apie potencialų pavojų pranešančių vaizdų sparčiuoju
apdorojimu.
Tuomet tyrėjai kompiuterių ekranuose rodydavo beždžionėms
įvairius spalvotus atvaizdus – tokius kaip įvairiomis pozomis
susirangiusias gyvates, grasinančias beždžionių snukio
išraiškas, beždžionių letenų atvaizdus ir paprastas figūras,
tokias kaip žvaigždės arba kvadratai.
Gyvačių atvaizdai smegenyse staigiai sužadindavo baimės
reakciją, kuri būdavo gerokai stipresnė negu pamačius kitų
beždžionių snukius, letenas arba geometrines figūras.
Tyrėjai nustatė, kad iš maždaug 100 neuronų, kurie suveikdavo
parodžius bent vienos iš minėtų kategorijų atvaizdą, 40 proc.
stipriausiai reaguodavo į gyvačių atvaizdus.
Tuo tarpu beveik 29 proc. iš tų nervinių ląstelių
smarkiausiai reaguodavo į kitų beždžionių snukio atvaizdus.
Tyrėjams jau seniai buvo žinoma, kad primatai puikiai pastebi
netgi su aplinka gerai susiliejančias gyvates, tačiau naujausias
tyrimas pateikia naujų duomenų, kurie gali padėti atsakyti, kaip
veikia šis mechanizmas.
Primatai neretai tapdavo gyvačių grobiu arba tiesiog žūdavo
nuo nuodingų roplių įkandimų, todėl tikėtina, kad evoliucijos
procesas, išugdęs gebėjimus išvengti šio pavojaus, tikriausiai
prasidėjo prieš dešimtis milijonų metų, sakė L.Isbell.
Ankstesni tyrimai rodė, kad kai kurie primatai, įskaitant
lemūrus, gyvenančius Madagaskare, kur nėra nuodingų gyvačių,
nedemonstruoja didelės baimės šiems ropliams, kuri būdinga kitoms
beždžionėms ir žmogbeždžionėms.
„Gyvatės yra smarkiai prisidėjusios prie primatų kilmės.
Rega yra tai, kas skiria primatus nuo kitų žinduolių. Daug mūsų
smegenų darinių yra susijusios su rega“, – aiškino L.Isbell,
kuri 2009 metais parašė šią temą nagrinėjančią knygą
„Vaisius, medis ir gyvate: kodėl mes taip gerai matome“ (The
Fruit, the Tree, and the Serpent: Why We See So Well).
„Aš sudėjau kartu netiesioginius įrodymus, – mokslininkė
sakė AFP. – Tai pirmas kartas, kai kas nors išbandė kai kurias
toje knygoje iškeltas prielaidas, ir man išties malonu, jog jos buvo
paremtos.“