Neįtikėtinai skambanti idėja K.von Bengtsono ir jo kolegos Peterio Madseno galvose kilo dar 2008-aisiais. Apsvarstę finansinius niuansus ir įvertinę galimybes, vyrai nusprendė įsteigti nepelno siekiančią organizaciją „Copenhagen Suborbitals“ paramai rinkti, o patį projektą įgyvendina „atvirojo kodo“ principu. Kitaip sakant, visi atlikti darbai, bandymai ir jų rezultatai yra skelbiami viešai ir prieinami kiekvienam pageidaujančiam.
Taigi nors į kosmosą kils jie patys ir nusipirkti bilietų galimybė nesuteikiama (nors norinčių buvo ne vienas), kiekvienas tuo susidomėjęs gali pasiremti jų patirtimi, naudotis brėžiniais ir galbūt net susikonstruoti savo raketą.
„Mūsų tikslas – puikiai praleisti laiką bandant išsiaiškinti, kaip pačiam pasigaminti raketą, kuri galėtų iškelti žmogų į kosminę erdvę, – sakė K.von Bengtsonas. – Mes mėgaujamės gamindami, kurdami daiktus, mašinas, matydami, kaip jos veikia, o jei neveikia – pasimokome ir gaminame iš naujo. Šis projektas mums yra iššūkis: šis tas naujo, šis tas neįtikėtino, šis tas didelio. Tai darydamas turi pasukti galvą, kad sugalvotum, kaip gali tai padaryti.“
Neskubėk ir būsi pirmas
Tiek Kristianas, tiek Peteris turi sukaupę nemažai darbo su technika bei technologijomis patirties: jie jau žinojo, kaip kuriami raketų varikliai ir įvairūs kosminiai aparatai. Taigi jie puikiai suprato, kad tai, ko imasi, yra įmanoma, bet velniškai sudėtinga. Nieko nuostabaus, kad penktus metus vykdomo projekto kulminacija planuojama tik po 5–7 metų.
Kosmoso entuziastai neskuba, nes supranta, kad skubant klaidų tikimybė padidėja, o kilti su atsainiai sukonstruota raketa nenorėtų niekas. Todėl kol kas jie daugiausia laiko praleidžia dirbtuvėse, o bandymus atlieka su mažesnėmis raketomis, po kelis kartus išbandydami svarbiausius komponentus ir tikrindami sistemų veikimą.
„Reikia atlikti pakankamai bandomųjų skrydžių prieš tai, kai kelsime žmogų. Iki šiol esame iškėlę tik savo manekeną Randy. Jam teko nemažai ištverti“, – šypteli K.von Bengtsonas.
Žinoma, manekeno vietoje būtų galima pasodinti žmogų, pasimelsti ir uždegti knatą. Bet jie nori ne tik smagiai pakilti – dar svarbiau saugiai nusileisti. Tai ir yra didžiausias misijos iššūkis.
Beje, tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl nesuteikiama galimybė nusipirkti skrydžio šia raketa. „Tai yra rizikinga. Skrendantis žmogus turi tuo tikėti ir būti pasiruošęs viskam. Pirmasis skris Peteris ir aš žinau: jei, neduokdie, kažkas atsitiktų, raketa kosmose sprogtų ar panašiai, jis tai padarytų su šypsena veide. Visgi tai yra neblogas būdas numirti. Be to, jei kiltų kažkas kitas, negalėčiau prisiimti tokios atsakomybės“, – teigė pašnekovas.
Savižudžiai ar didvyriai?
„Copenhagen Suborbitals“ forume nemažai diskutuojama apie tokio projekto riziką. Vieni mano, kad rizika neišvengiama, o mintys apie tai neturėtų stabdyti entuziazmo. Kiti garažinius kosmoso užkariautojus vadina bepročiais, o jiems padedančius specialistus – savižudybės bendrininkais.
Tad kokia toji rizika? Danai teigia, kad rizikos sumažinimas yra pagrindinis jų prioritetas, todėl projektas ir trunka taip ilgai, o jų tikslas yra pasiekti „protu suvokiamą saugumo lygį“.
„Aš tikiu, kad mes galime pasiekti tokį pat saugumo lygį, kaip „Space Shuttle“ misijos, kuomet nesėkmingas būdavo maždaug kas 60-as skrydis, – sakė K.von Bengtsonas. – Jei nori padidinti saugumą iki, tarkime, 99,9 procentų, kompleksiškumas, gamybos laikas ir kaina auga geometrine progresija. Žinoma, jei būtų 50 proc. mirties tikimybė, mes to nesiimtume. Bet juk rizikuojame mes, o ne kažkas kitas.“
Pašnekovas pastebi, kad prieš šimtmetį lėktuvus, parašiutus ir kitą su skraidymu susijusią įrangą gaminę bei bandę žmonės gyvybe rizikavo kur kas labiau, o kai kurie, įsitikinę savo pagamintų maišų ar „sparnų“ veiksmingumu, patys šokinėjo nuo aukštų pastatų. Dabar tokie žmonės laikomi genialiais drąsuoliais ar net tautos didvyriais (pažiūrėkite į 10 Lt kupiūrą), o avialaineriai tapo saugiausia transporto priemone.
Taupo kur gali
Riziką pateisina finansai: bendra raketos ir kapsulės kaina turėtų siekti vos apie 0,5 mln. eurų. K.von Bengtsonas skaičiuoja, kad tokio projekto įgyvendinimas valstybės finansuojamoje įstaigoje ar komercinėje organizacijoje atsieitų tūkstantį ar net 10 tūkst. kartų brangiau.
Prie projekto prisideda apie 50 žmonių, kurie entuziastams padeda gaminti įrangą, detales, atlikti bandymus ir kt. Nei idėjos autoriai, nei jiems padedantys savanoriai atlyginimo už tai negauna.
„Mes turime nuolatinių rėmėjų, kurie skiria po 20 eurų per mėnesį. Iš jų organizacija kas mėnesį gauna apie 20 tūkst. eurų. Kaip aš sakau, mūsų biudžetas yra toks, kokį NASA kas mėnesį išleidžia kavai. Tai yra juokingai maža suma, palyginti su kosminėmis programomis, – šmaikštauja K.von Bengtsonas. – Visos paaukotos lėšos naudojamos medžiagų, įrangos pirkimui, o mes patys pragyvenimui užsidirbame savais būdais. Tarkim, aš pinigų gaunu iš paskaitų ir kalbų, kurias sakau kaip vienas iš projekto įkūrėjų. Kiti savanoriai gali naudoti mūsų prekės ženklą ir viską, ką padėjo mums sukurti. Pavyzdžiui, komunikacijos įrenginius mums gaminęs Tomas gali juos toliau gaminti ir pardavinėti internetu.“
Sutaupyti padeda ir tai, kad raketos gamybai naudojamos tik paprastos, buities ar technikos reikmenų parduotuvėse randamos medžiagos bei įranga. Šis projektas nebūtų įmanomas be interneto: entuziastai visuotiniame tinkle randa daugybę reikiamos informacijos, o atsidūrę aklavietėje gauna naudingų patarimų iš žmonių, kurie domisi projektu ir lankosi jų forume.
15 minučių šlovės
Skrydis su nusileidimu truks vos keliolika minučių, o raketa kapsulę iškels į maždaug 150 km aukštį (mokslininkų sutarimu laikoma, kad kosmosas prasideda už 100 km nuo žemės paviršiaus). Vienas iš idėjos sumanytojų K.von Bengtsonas įsitikinęs, kad tai bus trumpa, bet reikšminga kelionė.
„Kapsulės, kuria kils vienas žmogus, vidus bus panašus į Rusijos „Sojuz“. Joje reikės įsitaisyti gulomis. Raketai pakilus, po maždaug minutės ji skris 4–5 kartus didesniu už garsą greičiu. Kai varikliai išdegs, po galbūt pusantros minutės, kapsulė atsiskirs ir toliau skris į kosmosą, o vėliau, veikiama Žemės traukos, vėl grįš į planetos atmosferą. Tuomet išsiskleis specialūs parašiutai, skirti įvairiems kritimo greičiams, ir galiausiai kapsulė nusileis vandenyne. Kitoje vietoje nusileis ir raketa, ji taip pat turės parašiutą“, – pasakojo pašnekovas. Jei raketos dalis pavyks rasti, varikliai galės būti naudojami pakartotinai.
Kas laukia toliau, K.von Bengtsonas kol kas pasakyti negali – esą šiuo metu projektas atima tiek laiko, jog nėra kada svarstyti apie ateities planus.
Projektą remia ir lietuvis
„Lietuvos ryto“ redakcijoje svečias iš Danijos apsilankė kartu su kosminių projektų entuziastu lietuviu verslininku Vladu Lašu, kuris finansiškai remia šią kosmoso mėgėjų iniciatyvą. Kam investuoti savo lėšas į projektą, kuris finansinės grąžos neatneš?
„Man įdomu matyti žmones, kurie yra tokie užsidegę, patyrę, ir kaip jie gali su nedidele parama pasiekti užsibrėžtus neįtikėtinus tikslus. Projektas naudingas ne jiems patiems, ne man, ne kitoms mažoms bendruomenėms – jis gali turėti įtakos visai visuomenei. Jie kosmines technologijas kuria tūkstančius kartų pigiau ir jų tikslas yra ne tik atlikti skrydį, bet ir pasidalinti idėja, kad bet kurioje srityje paprasti žmonės gali įveikti ekspertus, kurie tai atliko prieš 10 ar 20 metų. Maža to, tai galima padaryti kur kas efektyviau“, – sakė V.Lašas.
