Dar negirdėtus garsus, sklindančius kosmoso erdvėje, atskleidė Lesterio kosmoso centro universiteto mokslininkai, o šiam projektui vadovavo Andew Williamsas.
Palydovų įrašyti signalai buvo paversti į mūsų ausiai girdimus garsus. Naudodamasis 2001-ųjų liepos 9-osios dieną palydovų surinktais duomenimis, A.Williamsas sudėjo juos į vieną audio kompoziciją, pavadintą „Choras“. Joje girdimi trumpi didėjančio dažnio tonai, kuriuos sukelia elektronų smūgiai.
Kita kompozicija buvo sukurta palydovu „SOHO“ užregistruotus Saulės vėjo plazmos srautus pavertus garsais. Saulės vėjas – tai elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, alfa dalelių) plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės. Galimi trumpai trunkantys, greiti pliūpsniai iki 2000 km/s. Tolydinis Saulės vėjas pučia iš vadinamųjų vainiko skylių, o gūsiai tvoskia iš aktyvių sričių, kur juoduoja dėmės ir griaudi žybsniai.
A.Williamsas pastebėjo, kad viršutinę Žemės atmosferą kertančių elektronų sukuriamas garsas be galo panašus į paukščių giesmes. Tuo tarpu žemo dažnio saulės vėjo garsas primena pulsuojantį ritmą, labai panašų į mūsų širdies dūžius.
„Buvau gerokai šokiruotas to, kokie panašūs yra elektronų smūgių į Žemės atmosferą garsai ir paukščių giesmės. Iš tiesų, labai keista girdėti, kad kosmose galima rasti garsų, kurie skambėtų lyg būtų skleidžiami gyvūnų“, – stebėjosi A.Williamsas.
