Pagal Didžiojo sprogimo teoriją, visata susikūrė maždaug prieš 13,7 mlrd. metų, staiga pradėjusi plėstis iš nepaprastai tankaus ir karšto būvio – singuliarumo taško. Didžiojo sprogimo teorija buvo patvirtina XX a. trečiojo dešimtmečio stebėjimais, kai amerikiečių astronomas Edwinas Hubble'as išmatavo atstumą iki kitų galaktikų ir pastebėjo, kad jos nuo mūsų tolsta.
XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje alternatyviąja stacionarios visatos teorija domėjosi britų astrofizikas Fredas Hoyle'as. Jis kėlė prielaidą, kad visatos plėtimasis neturi pradžios: jis vyksta amžinai ir yra lydimas nuolatinio bei laisvo naujų dalelių atsiradimo. Iš tų dalelių formuojasi naujos žvaigždės, galaktikos, todėl visatai plečiantis jos medžiagos tankis nesikeičia.
Maždaug 1931 m. A.Einsteino parašytas darbas rodo, kad jis šia idėja buvo susidomėjęs gerokai anksčiau. Straipsnio rankraštis iki šiol buvo saugomas Žydų universiteto (Jeruzalė, Izraelis) archyvuose, jo skenuota kopija buvo publikuota internete. Tiesa, jis buvo klaidingai laikomas kito A.Einsteino darbo juodraščiu.
Klaidą pastebėjo Voterfordo technologijų instituto (Airija) mokslininkas Cormacas O'Raifeartaigh ir jo kolegos. A.Einsteino rankraščio vertimą ir analizę tyrėjai publikavo elektroninėje Kornelio universiteto (JAV) bibliotekoje, jų straipsnį taip pat priėmė žurnalas „European Physical Journal“.
E.Hubble'o teorijoje bendrosios reliatyvumo teorijos lygtys buvo modifikuotos ir numatė spontaniško medžiagos atsiradimo galimybę.
Rastas rankraštis byloja, kad A.Einsteinas svarstė spontaninio medžiagos atsiradimo galimybę be savo teorijos pakeitimų, tačiau vėliau, manoma, mokslininkas savo skaičiavimuose rado klaidą ir stacionarios visatos idėjos atsisakė bei apie ją niekur neužsiminė.
