Šios žvaigždės gyvuoja labai ilgai – dešimt kartų mažesnės už Saulę žvaigždės gali šviesti net 10 trilijonų metų, t.y. tūkstantį kartų ilgiau nei dabartinis Visatos amžius.
Jei per puspenkto milijardo metų Žemėje sugebėjo išsivystyti protinga gyvybė, tai per daug ilgesnį laiką prie mažų žvaigždžių jai atsirasti tikimybė daug didesnė. O štai žemiškoji gyvybė, palyginus, gali būti labai ankstyvas reiškinys Visatoje.
Tiesa, šis skaičiavimas remiasi prielaida, kad tikimybė gyvybei atsirasti prie mažos masės žvaigždės nėra mažesnė, nei prie Saulės masės žvaigždės. Jei tokia prielaida yra neteisinga ir mažų žvaigždžių aplinka yra išskirtinai netinkama gyvybei, tada visai gali būti, kad gyvybė prie Saulės masės žvaigždžių yra tipiška mūsų Visatai.
Tai išsiaiškinti padės egzoplanetų prie mažos masės žvaigždžių stebėjimai. Tyrimo rezultatai „arXiv“.
Keplerio duomenys
Teleskopas Kepleris nuo misijos pradžios 2009-ųjų kovo mėnesį aptiko daugiau nei 4000 egzoplanetų-kandidačių (ne visų jų egzistavimas yra patvirtintas). Jų įvairovė taip pat didžiulė – karšti ir nelabai jupiteriai (t.y. dujinės milžinės), įvairūs neptūnai (t.y. greičiausiai ledo dengiamos vidutinio dydžio planetos), superžemės, Žemės analogai...
Dabar paskelbta analizė planetų, esančių Keplerio kataloge, kurios panašios į Žemę ir skrieja savo žvaigždžių gyvybinėse zonose. Iš viso tokių planetų yra 216, nors tikslus skaičius priklauso nuo gyvybinės zonos apibrėžimo.
20-ies planetų, esančių gyvybinėje zonoje, skersmenys Žemės skersmenį viršija mažiau nei dvigubai, taigi šios planetos beveik neabejotinai yra uolinės.
Šias planetas būtų įdomu stebėti toliau ir detaliau, ką darys ateities egzoplanetų paieškų misijos ir kiti teleskopai. Ir apskritai, dabar galime įvertinti, kad apie pusę procento visų planetų galaktikoje gali būti panašios į Žemę planetos savo žvaigždžių gyvybinėse zonose. Tyrimo rezultatai „arXiv“.
Kitas Keplerio duomenyse aptiktas įdomus radinys – planetų sistema, kurioje planetų išsidėstymas atsikartoja maždaug kas mėnesį.
Sistemoje Keplerio-80 žinomos penkios planetos; keturių išorinių masės yra nuo 4 iki 7 Žemės masių. Planetų orbitiniai periodai (jų metai) labai trumpi – artimiausia žvaigždei planeta apsuka ratą per vieną Žemės parą, tolimiausia – per devynias su puse paros. Ir tie periodai taip išsidėstę, kad kas 27 su trupučiu dienos keturios išorinės planetos grįžta į beveik tokią pačią konfigūraciją.
Keturių planetų tarpusavio rezonansas – kol kas unikalus atvejis tarp visų žinomų planetinių sistemų. Tyrimo rezultatai „arXiv“.
