Galileo zonde galėjo būti žemiškų bakterijų, kurios galėjo užkrėsti Jupiterio palydovus, tad NASA nusprendė, kad geriausia bus nukreipti zondą į Jupiterį, kur jo sudužimas nekeltų jokios rizikos. Nors visa mokslo bendruomenė buvo užtikrinta, kad tai saugus ir išmintingas sprendimas, nedidelė žmonių grupė nerimavo, kad Galileo zondą, kuriame yra plutonį naudojantis termoreaktorius, nukreipus į Jupiterį gali prasidėti grandininė reakcija, įžiebsianti Jupiterį ir paversianti jį antra Saulės sistemos žvaigžde.
Detonuojant plutonį, sprogdinamos termobranduolinės bombos, kuriose naudojamas vandenilis, o Jupiteryje šio gėrio netrūksta. Kadangi danguje antros žvaigždės neregime, akivaizdu, nuogąstavimai nepasitvirtino. O ar galėjo nutikti? Atsakymas, žinoma, būtų neigiamas. Tačiau ar gali įvykti ateityje?
Ko reikia žvaigždei?
Didžiąją Jupiterio masės dalį sudaro vandenilis, o norint paversti jį liepsnojančiu ugnies kamuoliu reikėtų deguonies. Žvilgtelėjus į vandens molekulę netgi aišku, kiek jo reikėtų. Vandens molekulę sudaro du vandenilio atomai ir vienas deguonies. Tokiu santykiu sujungus šiuos du elementus, gaunamas vanduo.
Kitaip tariant, apsupus Jupiterį dvigubai mažesniu kiekiu deguonies, pavyktų sukurti pusantro Jupiterio dydžio ugnies kamuolį. Bet po ranka tiek deguonies neturime, o ir netgi toks gigantiškas ugnies kamuolys dar nebūtų žvaigždė. Tiesą sakant, žvaigždės nedega, bent jau ne mums įprasta degimo prasme.
Saulė energiją gamina branduolių sinteze. Gravitacija suspaudžia vandenilį taip, kad slėgis ir temperatūra iš vandenilio branduolių sulipdo – moksliškiau tai vadinama termobranduoline sinteze – helio branduolius ir išskiria žvaigždę sukuriančią energiją.
Vienintelis būdas priversti tokią reakciją vykti savaime – sukaupti daugybę vandenilio. Tiesą sakant, reikėtų tiek vandenilio, kiek sveria žvaigždė. Jupiteris už Saulę lengvesnis 1000 kartų. Kitaip tariant, subūrus drauge tūkstantį Jupiterių, mūsų planetų sistemoje atsirastų antra saulė.
Bet Saulė nėra mažiausia įmanoma žvaigždė. Tiesą sakant, iš maždaug 7,5 proc. Saulės masės vandenilio pavyktų sulipdyti raudonąją nykštukę. Užduotis daugiau nei šimtą kartų paprastesnė – tereikia dar 79 Jupiterių prie jau turimo ir voilà, nauja žvaigždė sužibo!
Yra ir dar lengvesnių už raudonąsias nykštukes objektų, vis dar primenančių žvaigždes: rudosios nykštukės. Tokių objektų masės nepakanka pradėti tikrai, vandenilį naudojančiai, termobranduolinei sintezei, bet jie pakankamai masyvūs, kad vyktų vandenilio izotopo, deuterio, termobranduolinės sintezės reakcija. Rudosios nykštukės įkūrimui pakanka vos 13 Jupiterio masių. Na, juk neturėtų būti labai sunku gauti tuziną Jupiterių ir sudėti su jau turimu, tiesa?
Kaip parodė Galileo atvejis, uždegti Jupiterio vandenilio klodus nėra taip jau paprasta.
Liūdna, bet antros žvaigždės savo planetų sistemoje neturėsime be katastrofiškų susidūrimų serijos. O jei tai nutiks… turėsime kitų problemų.
Tolimos ateities perspektyvos
Jupiterio, kaip „nepavykusios žvaigždės“, teorija astrofizikams žinoma jau seniai. Pagal ją, jeigu planetos masė iš pradžių būtų buvusi 50 kartų didesnė, jos gravitacija būtų galėjusi branduolyje pradėti termobranduolinę reakciją ir ji būtų tapusi rudąja nykštuke. Be įspūdingų Jupiterio matmenų, šią teoriją mokslininkus nagrinėti dar pastūmėjo Saulės ir penktosios planetos sudėties panašumas. Be to, apie dujinę milžinę įvairiomis orbitomis skrieja 62 palydovai, kas iš dalies primena visos Saulės sistemos struktūrą.
Pagal naują teoriją, po Saulės sprogimo į kosmosą bus išsviesta daugybė vandenilio. Didelė jo dalis, tikėtina, nusės Jupiteryje, nes jo traukos jėga pati didžiausia iš visų mūsų sistemos planetų. Šio vandenilio papildymo planetai turėtų pakakti, kad susiformuotų nauja žvaigždė.
Pagal Universetoday.com ir Vistanews.ru inf. parengė Vytautas Povilaitis.
