Vandenynas vilioja ne tik tyrinėtojus, – palydovų operatoriai juo irgi domisi. Mat didžioji dauguma Žemės orbitoje skriejančių palydovų galiausiai turės ir nusileisti, tačiau kur?
Mažesni palydovai sudegs, tačiau didesniųjų dalys pasieks Žemės paviršių. Kad būtų išvengta kritimo apgyvendintose vietovėse, jie nuleidžiami į vandenynus.
Čia, išsibarsčiusios ~1 500 km² plote, vandenyno dugne yra palydovų kapinės. Naujausiais duomenimis, ten jų buvo daugiau nei 260 – ir daugiausiai rusiškų.
Čia guli kosminės stoties „Mir“ nuolaužos. Į orbitą ji buvo iškelta 1986 metais, ir ją aplankė daug kosmonautų ir užsienio šalių įgulų.
120 tonų sveriantis aparatas atmosferoje niekaip nebūtų sudegęs, tad į šį regioną jis buvo nuleistas 2001 metais – ir žvejai matė tai kaip byrančią šviečiančių nuolaužų masę danguje.
Į TKS ne kartą per metus skrendantys atsargų papildymo moduliai sudega šiame regione drauge su stoties atliekomis.
Toks kontroliuojamas įskriejimas į atmosferą grėsmės nekelia. Šiame regione žvejyba nevyksta, nes be maistingąsias medžiagas atnešančių vandenyno srovių, kurių čia praktiškai nėra, jūros gyvybė čia skurdi.
Šioje nuošalioje vietoje dienas baigs ir dabartinė Tarptautinė kosminė stotis.
Šiuo metu ją baigti ekspoaltuoti numatyta kitame dešimtmetyje – ir ji bus atsargiai nuleista į vandenyną. TKS, sverianti 450 tonų – t. y. 4 kartus daugiau, nei „Mir“ – turėtų sukurti įspūdingą reginį.
Tačiau kartais, kai kontrolieriai praranda valdymą, palydovo ar kosminės stoties Pietų Ramiajame vandenyne nuleisti nepavyksta.
Taip 1991 m. nutiko su 36 tonų kosmine stotimi „Saliut 7“, kuri nukrito Pietų Amerikoje – ar JAV „Skylab“, 1979 metais nukritusia Australijoje. Žemėje nuo krentančių erdvėlaivių nuolaužų kol kas dar niekas nėra nukentėjęs.
Kitais metais, tarp sausio ir balandžio, į Žemę grįš Kinijos kosminė stotis „Tiangong-1“. Ši pirmoji Kinijos kosminė stotis į orbitą buvo iškelta 2011 metais ir ją po metų jau aplankė pirmoji Kinijos astronautė Liu Yang.
Problema ta, kad „Tiangong-1“ orbita žemėja, ir Kinijos inžinieriai prarado stoties kontrolę, tad negali varikliais nukreipti jos į Pietų Ramųjį vandenyną. Todėl stotis nukris kažkur tarp 42,8 šiaurės ir pietų platumos laipsnių. Tai yra platuma tarp Ispanijos šiaurinės dalies ir Australijos pietinės dalies, ir tiksliau numatyti kritimo vietą galėsime tik likus kelioms valandoms iki patekimo į tankiuosius atmosferos sluoksnius.
Parengta pagal BBC.
