Iš tikrųjų norinčiųjų sąrašą būtų galima tęsti. Mėnulio nori ir Rusija, ir Japonija, ir netgi Europos kosmoso agentūra. Apie tai kalbėjo ir Pietų Korėja, nors Šiaurės Korėjos tikslai, kaip visada, skamba kur kas didingiau. Ne visos šalys svajoja apie išsilaipinimą Žemės palydove – kai kurios ten tenori pasiųsti savo robotus. Vis dėlto, toks augantis susidomėjimas kelia klausimų. Kodėl visos šios šalys galvoja apie milžiniškas investicijas į kosminį objektą, kurį, regis, jau esame užkariavę?
1. Vizija inovacijoms
Pinigai, investuoti į kosmines technologijas, į Mėnulį nėra pasiunčiami – jie išleidžiami Žemėje. Vienas tikslas tarsi nurodo kelią investicijoms ir suvienija skirtingas mokslo institucijas. Po kelių dešimtmečių prisimintas kosmoso užkariavimas vėl matomas kaip motyvacija mokslo pažangai ir į priekį genanti jėga. Tai labai svarbu technologiškai ir ekonomiškai besivystančioms valstybėms – tokioms kaip Indija, Rusija ir Šiaurės Korėja. Pastaroji valstybė turi ir kitą tikslą – turėti alternatyvų savo raketų programos pagrindimą.
2. Ekonominis augimas
Kosmoso užkariavimas taip pat skatina bendradarbiavimą. Indijos raketos į orbitą kelia ir Švedijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, JAV ir kitose šalyse pagamintus įrankius. Šis bendradarbiavimas turi potencialo išaugti ir į kitas sritis. Tačiau ne viskas slypi bendradarbiavime.
Mėnulis – tai nei vienai valstybei nepriklausančios teritorijos. Čia yra nemažai helio-3 izotopų, kurie gali būti naudojami naujos kartos branduolinėms reakcijoms. Apie juos jau ne kartą kalbėjo Kinija. Pagal dabar galiojančius susitarimus, Mėnulis negali priklausyti niekam, tačiau kas gali žinoti, ar tai nepasikeis, kai Mėnulyje vienas po kito leisis skirtingų šalių palydovai?
3. Lengvas taikinys
Naujoms kosminėms programoms reikia didelių pasiekimų. Marsas yra toli, jį pasiekti sunku. Tuo tarpu nuskristi į Mėnulį yra kur kas lengviau. Radijo komunikacija tarp Mėnulio ir Žemės pasižymi vos poros sekundžių uždelsimu, kas taip pat yra didelis palengvinimas. Be to, silpna gravitacija gali padėti saugiau nusileisti robotams ar kapsulėms su žmonėmis. Tuo pačiu nusileidimas Mėnulyje būtų pakankamai įspūdingas pasiekimas, kurį suprastų daugelis žmonių.
4. Nauji atradimai
Galime sakyti, kad Mėnulį žmonija jau pasiekė, tai kodėl nepasižvalgius toliau? Ogi todėl, kad Mėnulis vis tiek yra prastai ištirtas – kiekviena nauja misija Mėnulyje aptinką šį tą naujo. Pavyzdžiui, Indijos „Chandrayaan-1“ misija aptiko naujas mineralų pasiskirstymo struktūras, kurios gali nurodyti potencialias vietas gamtiniams ištekliams išgauti. Mėnulyje taip pat buvo aptiktas ledas ir kitos medžiagos, kurios praverstų bazių Mėnulyje kūrimui. Taigi, kelionė į Žemės palydovą tikrai padėtų atrasti šį tą naujo.
5. Naujos žinios apie Žemę
„Apollo“ misijos visiškai pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie planetų ir palydovų susiformavimą. Anksčiau buvo manoma, kad jos atsiranda po truputį jungiantis kosminėms dulkėms, tačiau uolienų pavyzdžiai parodė, kad nemažai planetų susiformavo susidūrimų metu. Mėnulis, pasirodo, atsirado tada, kai Žemė susidūrė su kita planeta, ir vienas atskilęs gabalas tapo palydovu. Mėnulio tyrimai gali pateikti daugiau tokių žinių.
Tačiau kada sulauksime naujų misijų į Mėnulį ir kas bus pirmasis, nusileidęs ten 21-ajame amžiuje? Kad tai sužinotume, teks palaukti – ir tikriausiai šis laukimas tęsis ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, kai kurie žmonės rodo ne į Indiją, Kiniją ar Rusiją kaip potencialių žmogaus misijų į mėnulį kūrėjas, o į Eloną Muską. Jis nori Marse sukurti koloniją, tačiau yra užsiminęs ir apie bazę Mėnulyje. Žvelgiant į trečiąją priežastį, atrodo, kad Mėnulio bazė turėtų būti įkurta anksčiau.