Kometa atrasta 1993 metų kovo mėnesį. Ją atrado trys astronomai – vyras ir žmona Eugene'as ir Carolyn Shoemakeriai bei Davidas Levy – jų garbei kometa ir pavadinta. Tiesa, atradimo metu tai jau buvo ne vientisa kometa, o 21 fragmentas, likęs kometai 1992 metų liepą praskridus arti Jupiterio. Šio įvykio – kometos subyrėjimo į gabalus – niekas nematė, bet nustačius fragmentų trajektorijas, pavyko apskaičiuoti ir kometos orbitos savybes. Tada paaiškėjo, kad kometa skrieja ne aplink Saulę, o aplink Jupiterį, maždaug dvejų metų trukmės orbita. Jupiterio gravitacija kometą pagavo greičiausiai praeito amžiaus septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje.
Taip pat paaiškėjo, kad sekančio artimo praskridimo metu, 1994-ųjų liepą, kometa turėjo priartėti prie Jupiterio centro 45 tūkstančių kilometrų atstumu – mažesniu, nei planetos 70 tūkstančių kilometrų spindulys. Kitaip tariant, kometa turėjo nukristi į Jupiterį. Sakyti, kad kometa į planetą „atsitrenks“, būtų ne visai teisinga, nes Jupiteris yra dujinė milžinė, kurios didžiąją dalį sudaro dujinė atmosfera. Bet nuo to įvykis mažiau įdomus netapo. Gal net priešingai – kometos fragmentų smūgiai žadėjo daugybę įdomių reiškinių Jupiterio atmosferoje, apie kuriuos astronomai galėjo tik spekuliuoti.
Per metus nuo atradimo iki smūgio astronomai ruošėsi šiam įvykiui, rengėsi įvairiausiems stebėjimams. Stebėjimams pasitelktas infraraudonųjų spindulių teleskopas IRTF (angl. InfraRed Telescope Facility) Havajuose bei orbitoje aplink Žemę skriejantis Hubble'as, kuris visai neseniai buvo sutaisytas ir pagaliau pradėjo teikti ryškius kosmoso vaizdus. Deja, prognozės žadėjo, kad kometos fragmentai į Jupiterį pataikys vos vos už horizonto – smūgių vietos į mūsų pusę atsisuks praėjus kelioms minutėms po kiekvieno susidūrimo. Bet čia į pagalbą atėjo Galilėjas – tiksliau, kosminis zondas „Galileo“, nuo 1989 metų skrendantis į Jupiterį. 1994-aisiais jis nuo didžiosios planetos buvo nutolęs per pusantro astronominio vieneto – pakankamai nedaug, kad jau galėtų daryti gana ryškias nuotraukas (Žemę ir Jupiterį skiria maždaug penki astronominiai vienetai). Bet daug svarbiau buvo tai, kad „Galileo“ prie Jupiterio artėjo šiek tiek iš šono, ir matė 40 laipsnių pasuktą planetos vaizdą, nei Žemė. Į „Galileo“ matymo lauką kaip tik pateko ir kometos smūgių vietos, taigi, iš zondo gavome vienintelių pačių smūgių vaizdus.
Smūgiai vyko visą savaitę, nuolat kintantis Jupiterio vaizdas kėlė ir astronomų, ir spaudos susidomėjimą. IRTF matė karštus taškus, kur krentantys fragmentai įkaitino atmosferą. Hubble'as iš pradžių matė virš horizonto iškylančias liepsnas, o vėliau – tamsias dėmes, paliktas garuojančių kometos dalių. Kai kurių dėmių dydis siekė 6000 kilometrų, jos buvo lengvai matomos net per mažus mėgėjiškus teleskopus. Stebėdami kaip plinta ir juda medžiaga, palikta kometos fragmentų ar pakelta iš gilesnių Jupiterio sluoksnių, mokslininkai galėjo susigaudyti, kokie vėjai pučia milžinėje. Iki tol tą padaryti buvo galima tik stebint debesų juostų kitimą. Įdomu tai, kad atmosferos pokyčiai išlieka net iki šiol, po smūgio praėjus ketvirčiui amžiaus. Ir išvis šie stebėjimai leido reikšmingai patobulinti kosminių smūgių modelius, susigaudyti, kaip medžiaga smūgio metu pakeliama aukštyn, kaip suyra smogiantis kūnas, ir taip toliau. Smūgio laukimas ir stebėjimai davė medžiagos dešimtims straipsnių vien per pirmuosius keletą metų.
Iki 1994 metų didžioji dalis mokslininkų bendruomenės – ir išvis visuomenės – laikėsi požiūrio, kad Saulės sistema yra statiška ir nekintanti. Smūgiai, sukūrę kraterius Mėnulyje, Marse ir kitose planetose, greičiausiai vyko tik pačioje Saulės sistemos jaunystėje, o vėliau, kai mažų objektų skaičius labai sumažėjo, nusistovėjo ramybė. Shoemaker-Levy 9 smūgis į Jupiterį buvo gana rimtas sukrėtimas ir šiam požiūriui. Kartu su tuo metu gana naujais atradimais, jog Žemėje irgi egzistuoja kosminių smūgių sukurti krateriai, kurių dar nesunaikino tektoninių plokščių judėjimas, šis įvykis privertė susimąstyti apie galimą pavojų, kurį Žemei ir žmonijai kelia danguje judantys palyginus maži objektai. JAV valdžia, iki tol pro pirštus žiūrėjusi į asteroidų paieškos projektus, po kelerių metų davė NASAi užduotį identifikuoti bent 90% asteroidų, didesnių už kilometrą, kurie priartėja arčiau nei 50 milijonų kilometrų atstumu prie Žemės. Paieškos truko ilgai, bet 2010 metais paskelbta, kad jos užbaigtos sėkmingai. Šiuo metu NASA turi tikslą atrasti 90% artimų asteroidų, kurių dydis viršija 140 metrų. Kartu su paieška prasidėjo ir bandymai sukurti metodus, kaip galėtume nukreipti pavojingą asteroidą šalin ir išvengti smūgio į Žemę. Kai kurie iš šių bandymų, kaip ir artimų asteroidų paieškos, vėliau paskatino ir planus iki tų asteroidų nuvykti bei galbūt juos netgi kasinėti. Ar būtų tai įvykę, jei ne šis nutikimas prieš 25-erius metus – geras klausimas.
