Ir šiuos duomenis perdavė marsaeigis „Curiosity“ – tas, kuris lėtai ir metodiškai ropoja per kraterio dugną ir dabar jau kyla į Šarpo kalną, esantį kraterio centre, pasakoja „Science Alert“.
Robotas ne tik žiūri tiesiai sau po kojomis (na gerai, ratais) – jis taip pat uostinėja Marso atmosferą ir matuoja sezoninius pasikeitimus. „Curiosity“ tai jau daro trejus Marso metus (arba šešerius Žemės metus), o duomenis analizuojantys mokslininkai pastebėjo, kad deguonis planetos atmosferoje elgiasi ne taip, kaip tikėtasi.
Tiesą sakant, deguonies Marse nėra daug. Didžiąją ir taip plonos Raudonosios planetos atmosferos dalį (apie 95 proc.) sudaro anglies dioksidas. Likusias dalis sudaro molekulinis azotas (2,6 proc.), argonas (1,9 proc.), molekulinis deguonis (0,16 proc.) ir anglies monoksidas (0,06 proc.).
Palyginimui – Žemės atmosferą sudaro 78,09 proc. azoto ir 20,95 proc. deguonies.
Marse oro slėgimas metų bėgyje keičiasi. Kai žieminiame pusrutulyje CO2 aplink Marso polių sušąla, tai lemia slėgio kritimą visame pusrutulyje, o galiausiai – dujų persiskirstymą iš vieno pusrutulio į kitą, kad visos planetos mastu atmosferos slėgis būtų vienodas.
Pavasarį, kai poliaus kepurė ištirpsta ir atpalaiduoja anglies dvideginį, nutinka priešingas efektas: slėgis pakyla, dujos pusrutulyje išsilygina ir persiskirsto į žieminį pusrutulį.
Taigi, remantis CO2 proporcijomis, kitų dujų svyravimai irgi nuspėjami. Ar bent jau turėtų tokiais būti. Ir azoto bei argono atveju taip ir yra – šios dujos elgiasi daugiau ar mažiau taip, kaip tikėtasi.
Bet deguonis? Ne.
Pavasarį ir vasarą deguonies Marse padidėja maždaug 30 procentų, o rudenį vėl nukrenta iki normalaus lygio. Tai atsitinka kiekvienais metais – tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienais metais deguonies kiekis padidėja, atrodo, kad kažkas prideda deguonies – o paskui jį vėl pašalina.
Ir nežinoma, koks procesas tai lemia.
Žinoma, pirmiausia mokslininkai įtarė pačios marsaeigio technikos (ar programinės įrangos) gedimus – bet keliskart patikrinus marsaeigio masės spektrometrą, paaiškėjo, kad viskas yra gerai.
Kita tikimybė – deguonį gali gaminti vanduo ar anglies dioksidas, kažkaip skylantis atmosferoje. Bet tokia hipotezė greitai buvo atmesta – Marso atmosferoje nėra pakankamai vandens, o CO2 suskyla per lėtai, kad atitiktų stebėtus svyravimus.
Taip, Marso dirvožemyje yra daug deguonies – bet iki šiol nepastebėta jokių sąlygų ir procesų, kurie galėtų jį iš ten išlaisvinti. Be to, tai nepaaiškintų, kur deguonis kiekvienais metais ir dingsta, o tai, kad deguonį išskaidytų saulės radiacija – ir tada O2 pasišalintų į kosmosą – na, tai truktų labai ilgai.
„Mes stengiamės tai paaiškinti, – sako Melissa Trainer iš NASA Goddardo kosminių skrydžių centro. – Tai, kad deguonies elgsena kiekvieną sezoną atsikartoja ne tobulai, verčia susimąstyti, kad tai nėra atmosferos dinamikos klausimas. Tai turi būti kažkoks cheminis šaltinis – ar kažkas, ko dar nežinome“.
Tačiau egzistuoja viena užuomina: metanas. Jis taip pat dramatiškai padidėja Marso vasaros mėnesiais – iki 60 procentų. Kartais atrodo, kad deguonies ir metano lygis išauga tandemu, tad mokslininkai nori tikėti, kad tai, kas sukelia metano svyravimus, taip pat sukelia ir deguonies svyravimus.
Tačiau kas iš tiesų sukelia tokius keistus svyravimus, vis dar nėra aišku. Tiek deguonis, tiek metanas gali būti gaminamas dviem būdais: pirmiausia – natūraliai, kitaip sakant, esant gyvybei – arba per tam tikrus geologinius procesus.
Žinoma, bent jau kol kas įrodymų, kad Marse egzistuoja gyvybė, neturime – tačiau dėl to prarasti tikėjimo nereikėtų. Kitais metais marsaeigis „Mars 2020“ Raudonojoje planetoje pradės ieškoti fosilijų, tad galbūt tada ką nors ir atrasime.
Nepaisant to, kad mokslininkai nepraranda vilties Marse rasti gyvybės, „Curiosity“ surinktus duomenis analizavusi komanda mano, kad vis dėl šiuo svyravimus sukelia geologiniai procesai.
„Kol kas neaptikome tikslaus proceso, kurio metu pasigamina bent jau panašus deguonies kiekis, tačiau manome, kad tai vyksta dėl kažkokių sezoninių procesų Marso dirvožemyje. Pačios planetos atmosferoje nėra pakankamai deguonies atomų, kurie sukeltų tokius keistus procesus“, – teigia astronomas Timas McConnochie.
