Ypatingai masyvi juodoji skylė
Dauguma juodųjų skylių yra žvaigždinės – jų masės palyginamos su žvaigždžių masėmis. Su žvaigždėmis susijusi ir jų kilmė: masyvi žvaigždė gyvenimo pabaigoje sprogsta supernova, o jos centrinė dalis susitraukia ir pranyksta už įvykių horizonto. Geriausi dabartiniai žvaigždžių evoliucijos modeliai, patvirtinti įvairiais stebėjimais, prognozuoja, kad taip atsirandančios juodosios skylės neturėtų būti masyvesnės, nei maždaug 40 Saulės masių.
Nors žvaigždės gali būti ir didesnės, net 150 kartų masyvesnės už Saulę, per savo gyvenimą jos nusimeta didelę dalį masės pūsdamos stiprų vėją, be to, supernovos sprogimo metu didelė dalis žvaigždės masės taip pat išlaksto į šalis. Tačiau praeitą savaitę paskelbta apie juodosios skylės, kurios masė 70 kartų didesnė nei Saulės, atradimą. Ši juodoji skylė aptikta mūsų galaktikoje.
Ji sudaro dvinarę sistemą kartu su gana masyvia žvaigžde, nutolusia pusantro karto toliau, nei Žemės nuo Saulės. Pora aplink bendrą masės centrą apsisuka per maždaug 79 paras. Būtent žvaigždės judėjimo pokyčiai leido nustatyti juodosios skylės egzistavimą ir apskaičiuoti jos masę. Kyla klausimas, kaip tokia juodoji skylė galėtų susiformuoti.
Viena galimybė yra dviejų juodųjų skylių susiliejimas, panašus į tuos, kurių gravitacinių bangų signalus fiksuoja LIGO ir VIRGO detektoriai. Bet tokiu atveju tėra labai maža tikimybė, kad trečia sistemos narė išliks orbitoje, mat susijungdamos juodosios skylės yra pastumiamos kažkuria kryptimi ir gali labai lengvai suardyti daugianarę sistemą. Kitas variantas – juodoji skylė pateko į greta skriejusią labai masyvią kompanionę ir suvalgė ją iš vidaus.
Tokių objektų egzistavimas teoriškai nagrinėjamas jau seniai, bet kol kas jų nesame aptikę. Galimos ir kitos, egzotiškesnės, kilmės istorijos. Šis atradimas tikrai parodo, kad labai masyvios žvaigždinės juodosios skylės egzistuoja mūsų Galaktikoje, bet atsakymo, kaip jos atsiranda, dar reikės palaukti. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
Planetos prie juodųjų skylių
Praeitą savaitę taip pat paskelbti ir kitokie tyrimo rezultatai, kuriuose teigiama, jog prie supermasyvių juodųjų skylių gali formuotis planetos. Aktyvios juodosios skylės aplinkoje, keleto parsekų atstumu, susidaro sąlygos, labai panašios į sąlygas protoplanetiniuose diskuose prie jaunų žvaigždžių. Dujos, supančios juodąją skylę, pridengia šį regioną nuo energingos iš centro sklindančios spinduliuotės, tad ten gali augti dulkės.
Tolesnis augimo procesas būtų labai panašus į įprastą planetų formavimąsi: dulkės kimba tarpusavyje, spaudžiasi, kol galiausiai jų gravitacija sutelkia junginius į vis didesnes uolienas. Tiesa, prie supermasyvių juodųjų skylių procesas vyktų lėtai – apie 100 milijonų metų, o ne kelis milijonus, kaip žvaigždžių aplinkoje. Iš kitos pusės, per šį laikotarpį aplink vieną juodąją skylę galėtų susiformuoti dešimtys tūkstančių planetų, tad sistema būtų ypatingai turtinga.
Kol kas nežinia, kaip tokias planetas būtų galima aptikti, nes įprasti egzoplanetų paieškos metodai netinka tada, kai planetos sukasi aplink nešviečiantį ir labai masyvų kūną. Tyrimo rezultatai – arXiv.
