Antroji hipotezė vadinama panspermija. Toks gyvybės pasklidimas gali vykti ir tarp gretimų planetų – pavyzdžiui Žemės ir Marso – ir net tarp tolimų žvaigždžių sistemų. Taip pat hipotezė apima ne tik gyvų organizmų, bet ir gyvybei būtinų sudėtingų organinių junginių sklidimą.
Kai kurie teoriniai skaičiavimai rodo, kad panspermija turėtų būti daug efektyvesnė už pirmąjį – abiotinį – gyvybės kilmės variantą. Tai reikštų, kad į daugumą planetų, kuriose egzistuoja gyvybė, ši atkeliavo iš kosmoso, o ne atsirado lokaliai. Bet iki šiol tokie skaičiavimai rėmėsi prielaida, kad planetų tinkamumas gyvybei ir potencialas paskleisti gyvybę į kosminę aplinką glaudžiai susiję tarpusavyje.
Dabar naujame modelyje šios prielaidos atsisakyta. Tyrėjai sujungė skaitmeninį galaktikos evoliucijos modelį ir planetų tinkamumo gyvybei bei panspermijos modelį ir apskaičiavo, kiek tikėtinas natūralus gyvybės atsiradimas bei tarpžvaigždinė sklaida įvairiose dirbtinės galaktikos vietose.
Pasirinkta galaktika savybėmis buvo panaši į Paukščių Taką – spiralinė, su centriniu telkiniu, per pastaruosius 10 milijardų metų beveik nepatyrusi reikšmingų susiliejimų su kitomis galaktikomis.
Nors modelis nėra pakankamai detalus, kad būtų galima išskirti pavienes žvaigždes – ar juo labiau, planetas ir gyvybę jose – tyrėjai apskaičiavo norimus parametrus pagal kiekvienos žvaigždžių grupės tipines savybes, tokias kaip cheminė sudėtis ir amžius – bei aplinką.
Paaiškėjo, kad planetų tinkamumas gyvybei šiek tiek didėja tolstant nuo galaktikos centro – arti centro tinkamumą mažina gana aukšta tikimybė, kad palyginus arti sprogs supernova ir sterilizuos visą planetą.
Iš kitos pusės, panspermijos tikimybė tolstant nuo centro gerokai mažėja, nes krenta žvaigždžių koncentracija erdvėje, tad bet kokiems sudėtingiems junginiams reikia įveikti daug ilgesnį kelią atšiauria tarpžvaigždine erdve.
Nagrinėjant atskiras žvaigždžių grupes, išskiriamas modelyje, santykis tarp tikimybės gyvybei užgimti lokaliai ir būti atneštai iš kitur svyruoja tūkstančius kartų. Nors suvidurkinus tikimybes per visą galaktiką, panspermija išlieka labiau tikėtina už lokalią gyvybės kilmę, iš tiesų tokia išvada galioja tik gana mažai daliai žvaigždžių sistemų.
Žinoma, į visus šiuos rezultatus reikia žiūrėti atsargiai: nagrinėjama galaktika, kaip minėta, neišskirta pakankamai detaliai, kad būtų galima vertinti pavienių planetų ar net žvaigždžių savybes, bendros galaktikos savybės šiek tiek skiriasi nuo Paukščių Tako, o svarbiausia – visi panspermijos ir natūralios gyvybės kilmės teoriniai modeliai kol kas niekaip negali būti sukalibruoti remiantis realiais duomenimis.
Tą padaryti galėsime tik tada, kai rasime gyvybės įrodymų už Žemės ribų.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
