Tai tik antrasis atrastas kosminis objektas, kuris gali būti egzomėnuliu – mėnuliu, esančiu už mūsų Saulės sistemos ribų. Milžiniškas objektas rastas skriejantis aplink Jupiterio dydžio planetą Kepler 1708b, esančią už 5500 šviesmečių nuo Žemės.
Tyrimas, kuriame išsamiai aprašomi šie atradimai, sausio 13-ą paskelbtas žurnale „Nature Astronomy“.
Naujai aptiktas dangaus kūnas yra 2,6 karto didesnis už Žemę. Analogiško tokio dydžio mėnulio mūsų pačių sistemoje nėra. Palyginimui, mūsų pačių Mėnulis yra 3,7 karto mažesnis už Žemę.
Tai jau antras kartas, kai Kolumbijos universiteto astronomijos docentas ir Vėsiųjų pasaulių laboratorijos (angl. Cool World Lab) vadovas Davidas Kippingas ir jo komanda rado kandidatą į egzomėnulį. Pirmąjį – Neptūno dydžio mėnulį, skriejantį aplink milžinišką egzoplanetą, pavadintą Kepler-1625b – jie atrado 2018 m.
„Iki šiol astronomai rado daugiau kaip 10 000 egzoplanetų kandidačių, tačiau egzomėnuliai yra kur kas didesnis iššūkis, – pareiškime sakė D.Kippingas. – Jie yra terra incognita (liet. neištirta žemė)“.
Daugiau sužinojus apie Mėnulius – pavyzdžiui, kaip jie susiformuoja, ar juose gali būti gyvybė ir ar jie turi įtakos galimam planetų tinkamumui gyventi – būtų galima geriau suprasti, kaip formuojasi ir vystosi planetų sistemos.
Sunkiai randami objektai
D.Kippingas ir jo komanda vis dar stengiasi patvirtinti, kad pirmasis rastas kandidatas iš tikrųjų yra egzomėnulis, ir šis naujausias atradimas greičiausiai susidurs su iššūkiais.
Mėnuliai paplitę mūsų Saulės sistemoje, turinčioje daugiau nei 200 natūralių palydovų – tačiau daugybė tarpžvaigždinių mėnulių paieškų dažniausiai buvo bevaisės. Astronomams pavyko aptikti egzoplanetų aplink žvaigždes, esančias už Saulės sistemos ribų, tačiau egzomėnulius dėl jų mažesnio dydžio nustatyti sunkiau.
Galaktikoje atrasta daugiau nei 4000 patvirtintų egzoplanetų – tačiau tai nereiškia, kad jas rasti buvo lengva. Daugelis jų buvo aptiktos taikant tranzito metodą, t.y. ieškant žvaigždžių šviesos pasikeitimų, kai planeta praskrenda priešais savo žvaigždę. Mėnulius, kurie yra mažesni ir sukelia dar mažesnius žvaigždžių šviesos pakitimus, aptikti itin sunku.
Kad rastų antrąjį galimą mėnulį, D.Kippingas ir jo komanda pasinaudojo buvusios NASA planetų medžioklės misijos „Kepler“ duomenimis ir ištyrė kai kurias šalčiausias teleskopo rastas dujines egzoplanetas milžines. Tyrėjai ieškodami naudojo šį kriterijų, nes mūsų Saulės sistemoje dujiniai milžinai Jupiteris ir Saturnas turi daugiausiai aplink juos skriejančių mėnulių.
Iš 70 tirtų planetų tik vienoje buvo aptiktas palydovo signalas, kuris atrodė esąs mėnulis – o tikimybė, kad tai būtų kas nors kita, buvo tik 1 proc.
„Tai atkaklus signalas, – sakė D.Kippingas. – Mes į jį metėme visus turėtus resursus, bet jis niekur nedingo“.
3 būdai, kaip gali susidaryti mėnulis
Naujai atrastas kandidatas yra kažkiek panašus į pirmąjį potencialų egzomėnulį. Abu jie greičiausiai yra dujiniai – o tai paaiškina jų didžiulį dydį, be to, jie yra toli nuo savo pagrindinių žvaigždžių.
Yra trys pagrindinės teorijos apie tai, kaip susidaro mėnuliai. Viena jų – kai susiduria dideli kosminiai objektai ir nuo jų atšokusi medžiaga tampa mėnuliu. Kita – pagavimo, kai objektai pagaunami ir įtraukiami į orbitą aplink didelę planetą – pavyzdžiui, Neptūno mėnulis Tritonas, kuris, kaip manoma, yra pagautas Kuiperio juostos objektas. Trečiasis – mėnulių susidarymas iš medžiagų, pavyzdžiui, dujų ir dulkių, besisukančių aplink žvaigždes, kurios Saulės sistemos pradžioje sukūrė planetas.
Gali būti, kad abu kandidatai į egzomėnulius anksčiau buvo planetos, kurios ilgainiui buvo „įsiurbtos“ į orbitą aplink didesnes planetas, tokias kaip Kepler 1625b ir Kepler 1708b.
Milžiniški mėnuliai greičiausiai yra anomalija
D.Kippingas mano, kad vargu ar visi už Saulės sistemos ribų esantys mėnuliai yra tokie dideli, kaip šie du kandidatai - todėl jie gali būti ne standartas, o išimtis.
„Pirmieji aptikti objektai bet kuriame tyrime paprastai būna keistuoliai, – sakė jis. – Dideli, kuriuos paprasčiausia aptikti mūsų ribotu jautrumu.“
Norint patvirtinti, kad šie du objektai yra egzomėnuliai, reikės tolesnių stebėjimų, kuriuos 2023 m. atliks Hubble'o kosminis teleskopas ir Jameso Webbo kosminis teleskopas. Tuo tarpu D.Kippingas ir jo komanda toliau renka įrodymus, pagrindžiančius egzomėnulių egzistavimą. Atradimo procesą lėtina tai, kad kiekviena susijusi planeta aplink savo žvaigždę apskrieja per daugiau nei vienerius Žemės metus.
„Norint tai patvirtinti, reikia stebėti, kaip mėnulio tranzitai kartojasi kelis kartus, – teigė D.Kippingas. – Ilgo periodo mūsų tikslinių planetų pobūdis reiškia, kad čia turime tik du tranzitus, tiesiog nepakankamai, kad pamatytume Mėnulio tranzitų seriją, kuri būtina norint teigti, jog aptikimas patvirtintas“.
Jei jie bus patvirtinti, tai gali būti naujo pripažinimo, kad egzomėnuliai yra tokie pat paplitę kaip ir egzoplanetos už mūsų Saulės sistemos ribų, pradžia.
Pirmoji egzoplaneta buvo atrasta tik praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, o didžioji dalis šiandien žinomų egzoplanetų buvo aptiktos tik 2009 m. paleidus „Kepler“.
„Tos planetos yra visiškai kitokios, palyginus su mūsų gimtąja sistema, – sakė D.Kippingas. – Tačiau jos iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie tai, kaip formuojasi planetų sistemos“.
Parengta pagal CNN.
