Iki šiol tarpžvaigždiniai objektai užfiksuoti buvo tik du kartus: Oumuamua – cigaro formos asteroidas, pirmą kartą pastebėtas 2017 m., ir Borisovas – kometa, pastebėta 2019 m. Likus keliems mėnesiams iki Borisovo kometos atradimo, Avi Loebas ir Amiras Sirajas iš Harvardo universiteto teigė, kad suskaičiavę viešai prieinamus duomenis iš įslaptintų ir beveik visą žemę apimančių JAV vyriausybės jutiklių, identifikavo tarpžvaigždinę uolieną.
Pasak mokslininkų, maždaug 0,5 m pločio uoliena, pavadinta „CNEOS 2014–01–08“, į Žemės atmosferą iš tarpžvaigždinės trajektorijos įskriejo 2014 m., o paskui sudegė – tačiau ne visi tuo liko įtikinti. JAV vyriausybė nepateikė duomenų matavimo neapibrėžčių, o tai reiškė, kad nebuvo galima patikrinti, ar objektas tarpžvaigždinis.
Tačiau šių metų balandį JAV kosmoso vadovybė (Gynybos departamento padalinys) paskelbė informaciją apie meteorą. Pareiškime teigta, jog „NASA agentūrai pateiktas greičio įvertinimas pakankamai tikslus, kad trajektoriją būtų galima laikyti tarpžvaigždine“. Tikrosios neapibrėžtys dar nebuvo paskelbtos, tačiau A.Loebas ir A.Sirajas vilties neprarado.
Kartu su pareiškimu JAV kosmoso vadovybė taip pat paskelbė ir informaciją apie meteorito šviesos kreivę – jo ryškumo Žemės atmosferoje per tam tikrą laiką įrašą, iš kurio, pasak A.Sirajo, galima spręsti apie uolienos sudėtį. Atlikę naują analizę mokslininkai teigia, kad meteorito sudėtyje tikriausiai buvo tam tikros geležies – o tai leidžia manyti, kad Žemės paviršių galėjo pasiekti metalinės dalelės. „Tai savo sudėtimi labai išsiskiriantis meteoras“, – sako A.Sirajas.
Pagal jutiklių rodmenis buvo galima nustatyti 10x10 kilometrų dydžio dangaus plotą, kuriame būdamas meteoras pateko į Žemės atmosferą. Remdamiesi šia informacija ir vėjų bei vandenyno srovių modeliais, mokslininkai teigia, kad nustatė galutinę meteorito buvimo vietą 100 kvadratinių kilometrų plote Bismarko jūroje, į šiaurę nuo Papua Naujosios Gvinėjos.
Dabar jie nori surengti 10 dienų ekspediciją, kurios tikslas – vandenyno dugnu velkant magnetais padengtą dėžę surinkti galimas meteorito daleles. Kadangi dalelėse turėtų būti geležies, jos turėtų būti magnetinės.
Mokslininkai tikisi, kad 1,6 mln. dolerių (beveik tiek pat eurų) vertės ekspediciją pavyks finansuoti surinkus privačias aukas – šiuo metu jiems trūksta maždaug milijono dolerių. A.Sirajas sako, kad jau susisiekė su keliais okeanografijos ekspertais, o vienas iš jų 2018 m. jau vykdė panašią ekspediciją.
Tačiau vis dar išlieka viena problema –trūksta duomenų net ir gavus Gynybos departamento pareiškimą, duomenų trūksta. „Vertinu tai, kad jie šį pareiškimą parengė, ir gerbiu tai, kad JAV kosmoso vadovybė akivaizdžiai gali atlikti analizes, – sako Peteris Brownas iš Vakarų universiteto Ontarijuje (Kanada). – Tačiau nemanau, kad mokslo bendruomenė tuo patikės, nebent bus paskelbti pirminiai duomenys – o tai, manau, mažai tikėtina“.
Anot Alano Fitzsimmonso iš Karalienės universiteto Belfaste (Jungtinė Karalystė), net jei pirminio meteorito duomenys bus paviešinti, dėl vandenyno gylio ir galimų stiprių vandenyno srovių, pernešančių daleles toli nuo siūlomos paieškos teritorijos, mažai tikėtina, kad sėkmė galiausiai nusišypsos. „Daleles surasti bus daug sunkiau, nei ieškant adatos šieno kupetoje“.
Parengta pagal „New Scientist“.
