Naujame tyrime nagrinėjama galimybė, kad pirmykščiame Marse biosfera egzistavo po paviršiumi. Marso regolitas – paviršių dengiančios dulkės ir grumstai – yra porėtas. Kai Marse buvo daug vandens, dalis jo prasiskverbė ir į regolitą, sudarydamos ten puikias sąlygas tarpti mikrobams. Jauno Marso atmosferoje greičiausiai dominavo anglies dvideginis ir vandenilis – puikūs maisto šaltiniai mikroorganizmams.
Žemėje viena pirmųjų metabolinių grandinių vartojo vandenilį ir išskyrė metaną. Tyrimo autorių teigimu, Marso regolite galėjo gamintis maždaug tiek pat biomasės, kaip ir jaunos Žemės vandenynuose. Tačiau tokia biosfera galėjo tapti ir Marso pražūtimi. Didelio vandenilio kiekio išsiurbimas iš atmosferos, kartu su šių lengvų dujų praradimu į kosmosą, turėjo atvėsinti atmosferą ir galėjo sukelti globalų ledynmetį. Net ir išsiskiriantis metanas nepadėjo išlaikyti pakankamo šiltnamio efekto.
Žemėje nutiko priešingai – metanas padėjo stabilizuoti azoto gausią atmosferą ir palaikyti tinkamą klimatą tolesniam gyvybės plitimui. Tuo tarpu Marso biosfera, uždengta ledo sluoksniu, nebegavo vandenilio iš atmosferos, todėl nusilpo ir arba išnyko, arba turėjo migruoti į gilesnes uolienas ir prisitaikyti gyventi iš menkų ten esančių resursų.
Šis modelis paremtas tik žiniomis apie Marso praeities atmosferą bei vandenilį vartojančių mikrobų metabolizmą Žemėje – taigi, visai nebūtinai nusako vienintelį įmanomą scenarijų. Visgi atsižvelgti į galimybę, kad Marso atmosferą ir ankstyvąjį klimatą reikšmingai pakeitė mikroskopinė gyvybė, vertėtų. Juo labiau, kad tų mikroorganizmų kur nors giliai po paviršiumi gali būti išlikę iki šių dienų.
Atradimas taip pat įdomus kalbant apie gyvybės paieškas už Saulės sistemos ribų. Žemės gyvybė atrodo labai atspari, išgyvenusi ne vieną kataklizmą per keturis milijardus metų. Neretai panašiai galvojama ir apie galimą gyvybę kitur – jei jau ji atsirado, tai greičiausiai nepranyks. Bet jei Marso popaviršinės biosferos scenarijus teisingas, jis demonstruoja visai kitą situaciją: biosferos pranykimą dėl pačių organizmų sukelto poveikio.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Nature Astronomy“.
