Šie bolidai paprastai būna didesni asteroido ar kometos gabalai, kurie atitrūksta nuo pagrindinio kūno ir pateko į Žemės gravitacijos lauką.
Tačiau mokslininkai nustatė, kad vienas toks ugnies kamuolys, pernai sprogęs virš Kanados, nebuvo įprastos rūšies meteoras. Remdamasi jo trajektorija danguje, komanda atsekė objekto kelią per Saulės sistemą iki pradinio taško Oorto debesyje – didžiulėje ledinių objektų sferoje toli, toli už Plutono orbitos.
Nėra labai neįprasta, kad medžiaga iš Oorto debesies patektų į vidinę Saulės sistemos pusę. Tačiau šis objektas sudegė ir sprogo tokiu būdu, kuris leidžia teigti, kad jis buvo sudarytas iš uolienų – o ne iš sušalusio amoniako, metano ir vandens gabalėlių, kurių galėtume tikėtis iš Oorto debesies objektų.
Šis atradimas rodo, kad mūsų supratimą apie Oorto debesį reikėtų šiek tiek pakoreguoti.
„Šis atradimas patvirtina visiškai kitokį Saulės sistemos formavimosi modelį, kuris patvirtina idėją, kad Oorto debesyje kartu su lediniais objektais egzistuoja didelis kiekis uolinės medžiagos, – sako fizikas Denisas Vida iš Vakarų Ontarijo universiteto Kanadoje. – Šio rezultato nepaaiškina šiuo metu populiarūs Saulės sistemos formavimosi modeliai. Tai visiškai keičia žaidimo taisykles“.
Iki šiol visi atklydėliai iš Oorto debesies buvo identifikuoti kaip lediniai. Jie kartais vadinami ilgojo periodo kometomis, kurių orbitos aplink Saulę trunka nuo šimtų iki dešimčių milijonų metų, yra atsitiktinio polinkio ir stipriai elipsinės formos.
Manoma, kad jas iš Oorto debesies, esančio nuo 2000 iki 100 000 astronominių vienetų nuo Saulės (astronominis vienetas – tai atstumas nuo Žemės vidurio iki Saulės vidurio), išmušė gravitacinis efektas.
Kadangi nemažai šių ilgojo periodo kometų jau identifikuota, mokslininkai jau žino, kokiomis savybėmis jos (ir jų orbitos) pasižymi.
Ir tai mus atveda prie 2021 m. vasario 22 d., kai maždaug už 100 km į šiaurę nuo Edmontono (Kanada) dangumi praskriejo ugnies kamuolys. Jį stebėjo ir užfiksavo daugybė prietaisų – įskaitant palydovus ir dvi observatorijas čia, Žemėje.
Šios kameros 2,4 sekundės stebėjo 148,5 kilometrų nusidriekusį meteoro kelią ir pateikė mokslininkams išsamių duomenų apie objekto trajektoriją bei skilimą. Manoma, kad meteorai įkaista ir sprogsta, kai atmosferos dujos prasiskverbia į nedidelius uolienos įtrūkimus ir išsprogdina meteorą iš vidaus.
D.Vida ir jo komanda nustatė, kad objektas buvo maždaug 10 cm skersmens ir svėrė apie 2 kg. Manoma, kad jis įskriejo į atmosferą giliau nei bet kuris iki šiol žinomas ledinis objektas. Iš tikrųjų jo degimas ir skilimas tiksliai atitiko uolinį meteorą.
Tačiau kai tyrėjai panaudojo duomenis apskaičiuoti jo įskriejimo trajektoriją, gauti rezultatai atitiko ne įprastą vietinį meteorą, o ilgojo periodo kometą.
„Per 70 reguliarių meteorų stebėjimų metų tai yra vienas iš keisčiausių kada nors užfiksuotų stebėjimų. Jis patvirtina prieš penkerius metus įkurtos Pasaulinės meteorų observatorijos strategiją, kuri išplėtė „žvejybinį tinklą“ iki 5 milijonų kvadratinių kilometrų dangaus ploto ir subūrė mokslo ekspertus iš viso pasaulio, – pasakoja Australijos Kurtino universiteto astronomas Hadrienas Devillepoixas. – Tai ne tik leidžia mums surasti ir ištirti vertingus meteoritus, bet ir yra vienintelis būdas užfiksuoti šiuos retesnius įvykius, kurie yra labai svarbūs norint suprasti mūsų Saulės sistemą“.
Remdamiesi šiuo vieninteliu objektu, mokslininkai taip pat galėjo atlikti paiešką Meteoritų stebėjimo ir atkūrimo projekto duomenų bazėje ir paskelbtoje literatūroje, ieškodami galimos šio Oorto debesies kūno kilmės – ir nustatė kitus du meteorus: 1997 m. virš Čekijos nukritusį meteorą, vadinamą Karlšteino ugnies kamuoliu, kurio orbita buvo panaši į Haley kometos, ir 1979 m. meteorą MORP 441, kurio trajektorija taip pat buvo panaši į kometos. Tai rodo, kad uoliniai meteorai gali po ilgos kelionės iš Oorto debesies atklysti į Žemę retai.
Kaip manoma, Oorto debesis yra pirmapradė medžiaga, likusi nuo Saulės sistemos formavimosi. Kitas būsimas mokslininkų žingsnis – išsiaiškinti, kaip ir kodėl šie objektai išliko uoliniais ir atsidūrė čia.
„Norime išsiaiškinti, kaip šis uolinis meteoroidas atsidūrė taip toli, nes norime suprasti savo pačių kilmę. Kuo geriau suprasime, kokiomis sąlygomis susiformavo Saulės sistema, tuo geriau suprasime, ko reikėjo, kad atsirastų gyvybė, – sako D.Vida. – Norime kuo tiksliau nupiešti šių ankstyvųjų Saulės sistemos akimirkų, kurios buvo labai svarbios viskam, kas vyko vėliau, paveikslą“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Astronomy“.
Parengta pagal „Science Alert“.
