Visgi galbūt šią kliūtį įmanoma įveikti. Praeitą savaitę NASA skyrė finansavimą projektui, kurio tikslas – sukurti nuotolinės analizės prietaisą, tinkamą įrengti mėnuleigyje. Prietaisą galima pavadinti prožektoriumi-stroboskopu. Tiesa, jis šviečia ne regimųjų, o rentgeno ir gama spindulių ruože.
Prožektoriaus pagrindą sudaro specialus radioizotopas: radioaktyvios medžiagos cilindras. Tinkamai ekranuotas, jis ima skleisti trumpus rentgeno bei gama spindulių blyksnius, kuriuos galima nukreipti pro kiaurymę norimo taikinio link. Dalis spindulių, atsispindėję nuo taikinio, grįžtų į šalia sumontuotą detektorių. Taip gautume informacijos apie stebimą objektą.
Svarbiausia, kad priešingai nei paprasto prožektoriaus atveju, rentgeno ir gama spinduliuotė atsispindėtų ne tik nuo objekto paviršiaus, bet ir nuo įvairių gilesnių sluoksnių – tad leistų pažvelgti į taikinio vidų. Tiek NASA, tiek projekto kūrėjai nurodo dvi vietas Mėnulyje, kur ši technologija būtų labai naudinga.
Pirmoji – Shackletono krateris ir panašūs krateriai arti Mėnulio ašigalių, kurių dugno niekad neapšviečia Saulė. Nusileisti į tokio kraterio dugną būtų labai sudėtinga, dirbti jame – neįmanoma, o štai šviesti prožektoriumi nuo kraterio krašto – patogu ir paprasta. Atspindžiai leistų apskaičiuoti, kiek vandens ledo yra kiekviename iš šių kraterių, kiek jis sluoksniuotas ir kokių priemaišų jame daugiausia.
Kitas svarbus regionas – Ramybės jūra ties Mėnulio pusiauju, kur leidosi „Apollo 11“ misija. Kai kuriose jos vietose matyti dešimčių metrų aukščio vertikalūs šlaitai ir kitokios atviros, regolitu nepadengtos uolienos. Jas tyrinėti iš arti neįmanoma dėl labai nelygaus aplinkinio paviršiaus, tad nuotolinis skanavimai būtų idealus sprendimas.
Dar vienas šios technologijos privalumas – radioizotopas gali būti naudojamas kaip energijos šaltinis mėnuleigiui, taip suteikiant galimybę dirbti ir per Mėnulio naktį.
Daugiau informacijos skelbiama NASA pranešime.
