Kometų uodegos daugiausia būna sudarytos iš dujų, kurios, kaitinamos Saulės spinduliuotės, driekiasi paskui sustingusius ledo ir dujų luitus. 2008 m. išanalizavus 150 kometų išmestą medžiagą, nustatyta, kad kometoje 96P/Machholz 1 yra mažiau nei 1,5 proc. tikėtino cianogeno kiekio, be to, joje nedaug anglies – o tai leido astronomams padaryti išvadą, kad ji gali būti atvykėlė iš kitos žvaigždės sistemos. Dabar jos kritimas į Saulę gali atskleisti dar daugiau kosminės klajūnės paslapčių.
„96P yra labai netipiška kometa tiek savo sudėtimi, tiek elgsena, todėl niekada tiksliai nežinome, ką galime pamatyti, – sako Karinio jūrų laivyno tyrimų laboratorijos Vašingtone (JAV) astrofizikas Karlas Battamsas. – Tikimės, kad iš to gausime įdomių mokslinių rezultatų ir kuo greičiau galėsime jais pasidalyti su visais“.
Davidas Machholzas pirmą kartą šią kometą pastebėjo 1986 m., naudodamasis savadarbiu kartoniniu teleskopu. Dauguma kometų, krintančių į Saulę, paprastai būna mažesnės nei 10 metrų skersmens, todėl artėdamos prie mūsų žvaigždės sudega.
Tačiau panašu kad milžiniškas Machholz 1 dydis apsaugo ją nuo visiško išgaravimo, o SOHO nuo jos atradimo pastebėjo penkis artimus kometos praskriejimus aplink Saulę. Ledinė kometa labiausiai priartėjo prie Saulės antradienį (sausio 31 d.) – tada ji prie mūsų žvaigždės buvo tris kartus arčiau nei Merkurijus.
Kometa galėjo atsidurti savo keistoje orbitoje dėl to, kad milžiniškos planetos gravitacija išmetė ją iš jos pirminės žvaigždės sistemos. Po ilgo klaidžiojimo kosmose atsitiktinis susitikimas su Jupiteriu galėjo pakreipti kometos trajektoriją ir ji pasuko į mūsų Saulę. Kitos teorijos taip pat teigia, kad kometa gali būti ne „svetima“, o susiformavusi menkai žinomuose Saulės sistemos regionuose arba jos cianogenas galėjo išsiskirti dėl pakartotinių kelionių aplink Saulę.
SOHO nuo paleidimo 1995 m. gruodžio mėn. pastebėjo daugiau kaip 3000 kometų, nors pagrindinė erdvėlaivio misija – stebėti Saulę, ar joje neatsiranda stiprių vainikinės masės išsiveržimų, dar vadinamų Saulės žybsniais, kurie gali sukelti geomagnetines audras Žemėje. Galingiausios iš tokių audrų gali sutrikdyti mūsų planetos magnetinį lauką tiek, kad į Žemę gali nukristi palydovai, o mokslininkai įspėja, kad ekstremalios geomagnetinės audros gali net sutrikdyti interneto veikimą.
Parengta pagal „Live Science“.
