Ekstrapoliuojant šį principą galima galvoti, kad ir Paukščių Takas yra niekuo neišskirtinė galaktika. Ir tikrai – panašios masės ir formos galaktikų žinome ne vieną dešimtį. Tačiau naujo tyrimo rezultatai rodo, kad pažvelgus į Paukščių Taką ne kaip į izoliuotą objektą, o įvertinant ir jo aplinką, mūsų Galaktika pasirodo esanti gana išskirtinė.
Galaktikos Visatoje nėra išsimėčiusios atsitiktinai. Priešingai, jos telkiasi į spiečius, tarp kurių driekiasi kosminio voratinklio gijos. Kai kurios gijos yra suplotos – jos vadinamos kosminėmis sienomis arba kosminėmis juostomis.
Paukščių Takas yra vienoje tokioje sienoje arba šalia jos. Vadinamoji Vietinė juosta (angl. Local Sheet) yra maždaug septynių megaparsekų ilgio regionas, kuriame esančių kelių dešimčių galaktikų judėjimo greičiai neįprastai panašūs. Šių greičių sklaida aplink vidutinę vertę tesiekia 40 km/s. Palyginimui, žvaigždžių judėjimo greitis Paukščių Tako diske yra apie 220 km/s.
Skaitmeniniai modeliai rodo, kad tokiose sienose galaktikos dažniausiai yra mažos, mažesnės už Paukščių Taką. Naujojo tyrimo autoriai nusprendė šią tendenciją išnagrinėti kiekybiškai.
Pasitelkę didžiulį skaitmeninį kosmologinį modelį „Illustris TNG 300“, jie ėmėsi ieškoti galaktikų, panašių į Paukščių Taką tiek mase, tiek padėtimi artimiausios kosminės sienos atžvilgiu. Jie nustatė, kad norėdami rasti vieną tokią galaktiką, turėtume išnaršyti 160–200 kubinių megaparsekų erdvės.
Apibendrinant, Paukščių Tako masės galaktikų Visatoje pasitaiko dešimt tūkstančių kartų dažniau. Šis atradimas rodo, kad ekstrapoliuoti Paukščių Tako, o ypač – jo aplinkos, duomenis kitoms galaktikoms (arba atvirkščiai) yra pavojinga, mat reikia atsižvelgti ir į galaktikų aplinką, kuri gali labai skirtis.
Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
