Mokslininkai tiria kosminį voratinklį – pirmąkart aptiko „voratinklio giją“

Galaktikos Visatoje nėra išsimėčiusios atsitiktinai. Jos telkiasi į grupes ir spiečius, o šiuos jungia gijos. Kartu jie sudaro didelio masto struktūrą, vadinamą kosminiu voratinkliu.

 Kosminiu Jameso Webbo teleskopu daryta nuotrauka (asociatyvinė iliustr.).<br> NASA nuotr.
 Kosminiu Jameso Webbo teleskopu daryta nuotrauka (asociatyvinė iliustr.).<br> NASA nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jul 12, 2023, 10:10 AM

Aplinkinėje Visatoje voratinklį pamatyti paprasčiau – tiek dėl to, kad lengviau stebėti jį sudarančias galaktikas, tiek todėl, kad ir tankio santykiai tarp spiečių, gijų bei juos skiriančių tuštumų didesni. Stebėdami tolimas galaktikas, ne kartą esame aptikę aukštesnės koncentracijos regionų, kurie ateityje turėtų tapti spiečiais.

O štai kažką panašaus į voratinklio giją pirmą kartą radome tik dabar. Jameso Webbo teleskopu tyrinėdami labai tolimus kvazarus, prie vieno jų astronomai aptiko dešimties galaktikų telkinį. Visos galaktikos išsidėsčiusios beveik vienoje linijoje, kurios ilgis siekia beveik dešimt megaparsekų, o plotis – tik apie pusantro. Palyginimui atstumas iki Andromedos galaktikos yra kiek mažiau nei megaparsekas.

Galaktikų koncentracija šiame regione bent 12 kartų viršija vidutinę to meto Visatoje, nors santykis greičiausiai daug aukštesnis. Bet kuriuo atveju, tai yra didžiausia žinoma galaktikų koncentracija tais laikais – stebimo kvazaro šviesa iki mūsų keliauja beveik 13 milijardų metų, taigi jį – ir visą telkinį – matome tais laikais, kai Visatos amžius buvo apie 800 milijonų metų.

Tame pačiame dangaus lopinėlyje aptiktos dar dvi galaktikų sankaupos, tačiau jos artimesnės ir rodo daugiau nei milijardo metų amžiaus Visatos vaizdą.

Bet kuriuo atveju aišku, kad galaktikos bent kartkartėmis telkdavosi į reikšmingas sankaupas dar nepraėjus milijardui metų po Didžiojo sprogimo. Šis rezultatas svarbus siekiant suprasti, kaip susidarė didelio masto struktūra ir kaip galaktikos paveikė tarpgalaktinę erdvę.

Detaliau nagrinėdami kvazarą bei dar septynis panašius, tyrėjai dviejuose aptiko aiškių požymių, jog branduolio aktyvumas – milžiniškas dujų, krentančių į juodąją skylę, šviesis – juose sukuria galingas tėkmes, šimtų ar net tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu pabėgančias iš galaktikų. Tokios tėkmės stebimos aplinkinėse galaktikose – o dabar žinome, kad labai panašios jos buvo ir pirmykštėje Visatoje.

Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose „The Astrophysical Journal Letters“: [1], [2].

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.