Apskaičiuota izotopų gausa gerokai viršija tipinę gausą tarpžvaigždinėje erdvėje, taigi netoli gimstančios Saulės buvo kažkoks šių elementų šaltinis. Įprastinis paaiškinimas yra masyvi žvaigždė, kuri susiformavo tame pačiame debesyje, kaip ir Saulė, ir po kelių milijonų metų sprogo supernova. Bet toks scenarijus turi ir trūkumų – sudėtinga suderinti laiko skales, be to, tokios masyvios žvaigždės yra labai retos, ypač mažose grupėse, kaip ta, kurioje gimė Saulė.
Galimas ir alternatyvus paaiškinimas: radioaktyvūs aliuminis bei geležis formuojasi ir senose mažos masės žvaigždėse ir sklinda į aplinką su jų pučiamu vėju. Tačiau iš kur sena žvaigždė prie gimstančios Saulės?
Ilgą laiką buvo manoma, kad tokio atsitiktinio susitikimo tikimybė per maža, kad būtų galima jo tikėtis. Bet dabar aptikta sena žvaigždė, kertanti žvaigždėdaros regioną, parodo, kad susitikimai tarp senų ir jaunų žvaigždžių įmanomi.
Atradimas padarytas analizuojant teleskopo „Gaia“ duomenis. Šis Europos kosmoso agentūros projektas nuo 2013 metų skanuoja dangų ir matuoja daugybės žvaigždžių padėtis bei judėjimą. Tai leidžia sudaryti geriausią trimatį Paukščių Tako erdvėlapį.
Jame ir pastebėta, kad žvaigždėdaros regione NGC 2264 esama priklydėlės – pro jį lekia sena, kaip tik radioaktyviu aliuminiu ir geležimi pučiančios gyvenimo stadijos, žvaigždė.
Skaitmeniniu modeliu tyrėjai parodė, jog žvaigždės šiame regione gauna panašų aliuminio ir geležies kiekį, kaip gavo ir jauna Saulės sistema. Tad gimstančių žvaigždžių praturtinimas per senos žvaigždės vizitą tikrai įmanomas.
Turint tik vieną atvejį neišeina pasakyti, kiek dažni tokie vizitai – bet tyrėjai ketina jų ieškoti toliau. Tada sužinosime, kuris jaunos Saulės sistemos – ir Žemės – radioaktyvaus šildymo scenarijus labiau tikėtinas.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „The Astrophysical Journal Letters“.
