Zondas „Parker Solar Probe“, skriejantis ištęsta orbita Saulės apylinkėse, nuolat fotografuoja aplinką. Taip galima susidaryti vaizdą, kiek ten yra tarpplanetinių dulkių – jos atspindi Saulės šviesą, todėl kur dulkių daugiau, ten ir erdvė atrodo šviesesnė.
Pernai rugsėjį, skrisdamas arčiausiai Saulės, zondas užfiksavo gerokai mažiau šviesos, nei per tris ankstesnius praskridimus identiška orbita. Šis šviesos lygio sumažėjimas sutapo su milžinišku vainikinės masės išmetimu, kuris kaip tik pataikė į zondą.
Tarpplanetines dulkes plazmos srautas nustūmė beveik 10 milijonų kilometrų, arba apie 7 proc. atstumo tarp Saulės ir Žemės. Tiesa, susidariusią ertmę beveik iškart užpildė dulkės iš aplinkinių regionų, kurių vainiko medžiaga nepalietė.
Būtent šis greitas užpildymas yra priežastis, kodėl tokios sąveikos neįmanoma aptikti iš toli – stebint iš Žemės, trumpalaikio tarpplanetinių dujų pranykimo palyginus nedideliame regione prie Saulės užfiksuoti tiesiog neįmanoma.
Įdomu, kad anksčiau „Parker Solar Probe“ dulkių sumažėjimo neužfiksavo, nors skrido pro kitus vainikinės masės išmetimus, tiesa, silpnesnius. Greičiausiai tai reiškia, kad tik labai stiprūs plazmos srautai iššluoja dulkes savo kelyje. Žinodami, kaip plazma sąveikauja su dulkėmis ir kaip vienos kitas paveikia, mokslininkai galės geriau prognozuoti kosminius orus.
Kitas, susijęs atradimas, padarytas analizuojant tuos pačius duomenis – tarpplanetinės šviesos sumažėja tose vietose, kur matomos „skylės“ Saulės vainike: regionai, kur vainiko plazma gerokai retesnė. Toks ryšys nestebina, tačiau papildomai įrodo, jog vainiko skylės susijusios su greitesniu, taigi ir retesniu, Saulės vėju, kuris pats spinduliuoja blausiau.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „The Astrophysical Journal“.
