Greitieji radijo pliūpsniai (angl. fast radio bursts, FRB) – tai itin trumpi, didelės energijos elektromagnetinės spinduliuotės impulsai, kurie paprastai atsklinda iš už mūsų galaktikos ribų. Dauguma jų trunka nuo vienos tūkstantosios sekundės dalies iki trijų sekundžių, per kurias jie išspinduliuoja tiek energijos, kiek Saulė išmeta per dieną.
Pirmasis FRB aptiktas 2007 m., o nuo to laiko jų aptikta šimtai. Astronomai nėra visiškai tikri, kas sukelia FRB. Yra įrodymų, kad bent dalis radijo impulsų sklinda iš magnetarų – tankių neutroninių žvaigždžių, turinčių itin galingą magnetinį lauką. Kiti tyrėjai teigia, kad FRB gali būti susijungiančių neutroninių žvaigždžių, energingų supernovų, gama spindulių žybsnių ar galbūt net ateivių civilizacijų technologinių signalų rezultatas.
Tačiau astronomai jau seniai įtarė, kad gali būti dar trumpesnių ir greitesnių FRB, kurie lieka nepastebėti. „Per savo grupės susitikimus dažnai apie tai kalbėdavome, – sako Amsterdamo universiteto astronomas ir pagrindinis tyrimo autorius Markas Sneldersas. – Atsitiktinai sužinojau, kad egzistuoja viešas duomenų rinkinys, kurį galėtume tam panaudoti“.
Išanalizavę 30 minučių radijo duomenų iš Žaliojo kranto teleskopo Vakarų Virdžinijoje (JAV), M. Sneldersas ir jo bendraautoriai aptiko aštuonis itin greitus FRB, sklindančius iš šaltinio, esančio už 3 mlrd. šviesmečių. Kiekvienas energingas impulsas truko vos 10 milijoninių sekundės dalių ar mažiau – tai greičiausi iki šiol aptikti žybsniai.
Dabar, kai mokslininkai jau turi įrodymų, kad šie itin greiti FRB egzistuoja, jie gali ieškoti kitų. Deja, taikant šį metodą, šiuos blyksnius surasti gali būti sunku. Norėdami pastebėti aštuonis impulsus, mokslininkai kiekvieną teleskopo radijo bangomis gautų vaizdų sekundę turėjo suskaidyti į pusę milijono kadrų. Daugelio kitų radijo teleskopų duomenų failai paprasčiausiai nėra pakankamai detalūs, kad juos būtų galima padalinti į tokius mažus gabalėlius.
Vis dėlto žinojimas, kur ir kaip surasti itin greitus FRB, yra didelis žingsnis siekiant išsiaiškinti, kaip jie atsiranda, rašo „Live Science“.
