NASA duomenimis, nuo dabar iki 2024 m. rugsėjo Žibančia žvaigžde (angl. Blazing Star) pravardžiuojama T Coronae Borealis (T CrB), turėtų gerokai pašviesėti – nuo +10 (plika akimi nematomos) iki +2 magnitudės. Tai yra maždaug toks pat ryškumas, kaip ir Šiaurės žvaigždės – 48-osios ryškiausios žvaigždės naktiniame danguje. Astronomijoje kuo ryškesnis objektas, tuo mažesnė jo magnitudė: pavyzdžiui, Mėnulio pilnaties magnitudė yra -12,6.
Žibančią žvaigždę galima rasti Šiaurės vainiko (Corona Borealis) žvaigždyne, tarp Jaučiaganio ir Heraklio žvaigždynų. Paprasčiausias būdas rasti Corona Borealis – pirmiausia surasti keletą ryškiausių žvaigždžių vasaros nakties danguje.
Bet kurią giedrą naktį aukštai šiauriniame danguje rasite Didžiųjų Grįžulo ratų žvaigždes. Sekite jų „rankeną“ iki Arktūro – ryškios rausvos spalvos žvaigždės virš rytinio horizonto. Rytuose ir šiaurės rytuose kylanti žvaigždė bus Vega. Dabar tarp Arktūro ir Vegos (šiek tiek arčiau Arktūro) ieškokite blankoko septynių žvaigždžių žvaigždyno – Šiaurės vainiko: sutemus jis bus aukštai virš galvos.
Susiję straipsniai
Nors šiomis naktimis Žibančios žvaigždės įžiūrėti plika akimi dar ir neįmanoma, ji turėtų tapti aiškiai matoma iki vasaros pabaigos.
Žibanti žvaigždė yra retas pasikartojančios novos, kas lotyniškai reiškia „naują žvaigždę“, pavyzdys. Tai dvinarė žvaigždžių sistema, kurioje viena aplink kitą skrieja vėsi raudonoji žvaigždė milžinė ir mažesnė, karštesnė baltoji nykštukė. Kas 80 metų raudonoji milžinė išstumia materiją į baltosios nykštukės paviršių ir sukelia sprogimą. Kitos žvaigždės daro kažką panašaus, bet ne per tokį trumpą laiką.
Astronomai mano, kad Žibanti žvaigždė vėl gali sprogti, nes jos sprogimas vyksta pagal tą pačią schemą kaip ir paskutiniai du sprogimai 1866 ir 1946 metais. Dešimt metų prieš abu sprogimus ji šiek tiek pašviesėjo, o galiausiai prieš pat didįjį sprogimą vėl užgeso. Būtent tai ir vyksta – nuo 2015 m. žvaigždė vis ryškėja, o 2023 m. kovą pastebimai sumenko. Šis gerai pažįstamas dėsningumas leidžia manyti, kad netrukus įvyks dar vienas sprogimas, rašo „Live Science“.
1946 m. vasario 10 d. Žibanti žvaigždė buvo 600 kartų ryškesnė nei prieš savaitę. Kai jos ryškumas pasieks maksimumą, ji turėtų būti matoma plika akimi kelias dienas, o su žiūronais ar nedideliu teleskopu – kiek daugiau nei savaitę.