Prieš trejus metus NASA paleistas teleskopas suteikia galimybę neregėtos raiškos nuotraukomis nufotografuoti tolimąjį kosmosą.
Naujos nuotraukos parodė, kad maždaug du trečdaliai iš 263 galaktikų, kurias pavyko užfiksuoti Jameso Webbo teleskopu, sukasi priešinga kryptimi nei mūsų Paukščių Tako galaktika.
Buvo tikėtasi, kad pagal laikrodžio rodyklę ir prieš laikrodžio rodyklę besisukančių galaktikų skaičius bus maždaug vienodas.
Nors šio disbalanso priežastis kol kas neaiški, viena iš ją paaiškinančių hipotezių yra ta, kad visa mūsų visata yra juodosios skylės viduje.
„Iš tikrųjų juodosios skylės kosmologija yra tik vienas iš paaiškinimų šiam stebėjimui. Jei tai, ką matome per JWST, iš tiesų yra tai, kaip atrodo ankstyvoji Visata, tai gali reikšti, kad Visata iš tiesų gimė besisukanti“, – sakė straipsnio autorius ir kompiuterių mokslininkas Lioras Shamiras iš Kanzaso valstijos universiteto (JAV).
Pridurdamas, kad teiginys, jog Visata yra juodosios skylės vidus, pirmą kartą buvo pasiūlytas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, jis sakė, kad jį „iš pradžių įkvėpė geras Visatos spindulio ir juodosios skylės spindulio – Schwarzschildo spindulio – atitikimas. Tai taip pat paaiškina spartesnį Visatos plėtimąsi be tamsiosios energijos poreikio“.
„Tačiau kitas variantas – tai, ką matome, yra ne tikroji ankstyvoji Visata, o tik ankstyvoji Visata, kokią matome iš Žemės. Taip yra todėl, kad dėl Žemės judėjimo Paukščių Tako galaktikoje atsiranda nedideli mūsų stebimų galaktikų ryškumo pokyčiai. Galaktikos, kurios sukasi priešinga kryptimi Paukščių Tako atžvilgiu, yra šiek tiek ryškesnės už galaktikas, kurios sukasi ta pačia kryptimi Paukščių Tako atžvilgiu. Kadangi jos ryškesnės, jų matome daugiau. Tai gali padėti paaiškinti kai kuriuos didžiausius neišspręstus kosmologijos klausimus. Atstumai kosmologiniu mastu priklauso nuo šviesos analizės.
Jei šviesai įtakos turi Žemės judėjimas, vadinasi, atstumai yra šiek tiek iškreipti. Tai gali paaiškinti, kodėl matome subrendusias galaktikas, kurios turėtų būti senesnės už pačią Visatą, ir kodėl Visatos plėtimosi greitis, kai jį matuojame galaktikomis, nėra toks, kokio tikimasi“, – sakė jis.
Stebina tirtų galaktikų sukimosi nuokrypis, pareiškime teigė L. Shamiras.
„Galaktikų analizė buvo atlikta kiekybiškai analizuojant jų formas, tačiau skirtumas toks akivaizdus, kad bet kuris į vaizdą žiūrintis žmogus gali jį pamatyti. Nereikia specialių įgūdžių ar žinių, kad pamatytumėte, jog skaičiai skiriasi. Turėdamas Jameso Webbo kosminio teleskopo galią, tai gali pamatyti kiekvienas“, – pridūrė jis.
Kitas šio atradimo paaiškinimas galėtų būti tas, kad pagal laikrodžio rodyklę besisukančios galaktikos yra per daug ryškios dėl Doplerio poslinkio, dėl kurio jos tampa ryškesnės.
Jei taip būtų, anot L. Shamiro, mokslininkams reikėtų „iš naujo kalibruoti mūsų atstumų matavimus giliojoje visatoje“.
„Atstumų matavimų perkalibravimas taip pat gali paaiškinti keletą kitų neišspręstų kosmologijos klausimų, pavyzdžiui, Visatos ir didžiųjų galaktikų, kurios pagal esamus atstumų matavimus turėtų būti senesnės už pačią Visatą, plėtimosi spartos skirtumus“, – aiškino jis.
Pasak NASA, Jameso Webbo teleskopas tiria kiekvieną visatos istorijos etapą – nuo Didžiojo sprogimo iki Saulės sistemų formavimosi ir mūsų pačių Saulės sistemos evoliucijos.
Jis skrieja aplink Saulę, 1,5 mln. km atstumu nuo Žemės, rašo „Newsweek“.