Astronautai Suni Williams ir Butchas Wilmore'as grįžo į Žemę po to, kai jų aštuonių dienų misija Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) netikėtai tapo devynių mėnesių priverstine viešnage. Po to prasidėjo jų atsigavimas.
„Kosmosas yra bene ekstremaliausia aplinka, su kuria kada nors teko susidurti žmonėms, ir mes tiesiog nesame evoliucionavę taip, kad galėtume susidoroti su ekstremaliomis sąlygomis“, – sako Pietų Velso universiteto profesorius Damianas Bailey, tyrinėjantis žmogaus fiziologiją.
Patekimas į kosmosą pakeičia žmogaus kūną – ir iš pradžių tai nuostabus jausmas.
Susiję straipsniai
„Tai lyg atostogos, – sako astronautas Timas Peake'as, 2015 m. keliavęs į TKS. – Jūsų širdžiai lengva. Jūsų raumenims ir kaulams lengva. Jūs plūduriuojate po kosminę stotį nuostabioje nulinės gravitacijos aplinkoje.“
Įsivaizduokite, kad ištisas savaites praleidžiate gulėdami lovoje ir niekada nesikeliate – tai iš tikrųjų yra vienas iš metodų, kuriuos mokslininkai naudoja tyrinėdami nulinės gravitacijos poveikį, – ir pradėsite suprasti situaciją.
Tačiau kai kalbama apie raumenis, juos reikia naudoti arba jie bus prarasti. Net paprasčiausias stovėjimas vietoje reikalauja raumenų darbo, kad išsilaikytumėte vertikalioje padėtyje.
TKS esančioje mikrogravitacijoje to nėra. Raumenų jėga įgauna kitokią reikšmę, kai viskas yra praktiškai nesvarumo būsenoje.
Pagreitintas senėjimas
Širdžiai ir kraujagyslėms taip pat lengviau, nes joms nebereikia pumpuoti kraujo prieš gravitaciją – ir jos pradeda silpnėti. Kaulai irgi tampa silpnesni ir trapesni.
NASA / Keegan Barber / Cover Images / Scanpix.
Turėtų būti pusiausvyra tarp ląstelių, ardančių senus kaulus, ir ląstelių, gaminančių naujus. Tačiau ši pusiausvyra sutrinka be pasipriešinimo veikiant prieš gravitaciją.
„Kiekvieną mėnesį apie 1 proc. kaulų ir raumenų sunyksta – tai pagreitintas senėjimas“, – sako profesorius D. Bailey.
Tai išryškėja grįžus į Žemę. Sugrįžusiems iš kosmoso astronautus reikėjo iškelti iš kapsulės ir užkelti ant neštuvų.
Dėl to astronautai į kosmosą keliauja geriausios fizinės būklės.
Prieš kelionę jų kasdienė rutina apimė dvi valandas mankštos – bėgimo takelio, minimo dviračiu ir svarmenų kilnojimo – kad būtų palaikoma kuo geresnė raumenų ir kaulų būklė.
O dabar sugrįžę astronautai Suni Williams ir Butchas Wilmore'as pradės intensyvią treniruočių programą, kad atgautų prarastas funkcijas.
„Tikriausiai jiems prireiks kelių mėnesių, kad atstatytų raumenų masę“, – sako dr. Helen Sharman, kuri buvo pirmoji britė kosmose.
Kaulų masei atsistatyti gali prireikti „poros metų“, tačiau net ir tada „yra pokyčių, kurie gali niekada neatsistatyti“.
NASA / Keegan Barber / Cover Images / Scanpix.
Tačiau tai tik raumenys ir kaulai – o kosmosas pakeičia visą kūną.
Pasikeičia net mūsų gerųjų bakterijų rūšys – mikrobiomas. Mikrogravitacijoje taip pat keičiasi organizmo skysčiai.
Vietoj to, kad skysčiai būtų traukiami žemyn prie kojų, kaip Žemėje, jie keliauja aukštyn prie krūtinės ir veido.
Vienas iš pirmųjų pastebimų kūno pokyčių – paburkęs veidas. Tačiau dėl to taip pat gali patinti smegenys ir pasikeisti akių būklė, įskaitant regos nervą, tinklainę ir net akies formą – o tai gali sukelti sutrikusį regėjimą ir galimai negrįžtamus pakitimus.
Galvos svaigimas
Mikrogravitacija taip pat iškreipia vestibiuliarinę sistemą, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą.
Kosmose nėra nei aukštyn, nei žemyn, nei į šonus. Tai gali sutrikdyti orientaciją, kai kylama į kosmosą, ir vėl grįžtant į Žemę.
„Pradinis etapas, kai nustoja svaigti galva, atgaunama pusiausvyra ir jėgos normaliai vaikščioti, trunka dvi ar tris dienas, – teigia Timas Peak'as. – Pirmosios dvi ar trys dienos Žemėje gali būti labai sunkios.“
Parengta pagal BBC.