Kai kuriose raudonosiose milžinėse matyti palyginus neseniai – per pastaruosius šimtmečius – prarytų planetų pėdsakai.
Prieš keletą metų pastebėtas žybsnis, kuris iš pradžių atrodė kaip būtent tokia planetos pražūtis, kurią stebėti galėjome realiu laiki.
Bet dabar nauji Jameso Webbo teleskopo duomenys atskleidė, kad situacija daug įdomesnė: žybsnio kaltininkė tikrai yra ryjama planeta, tačiau jos žvaigždė – toli gražu ne milžinė.
Jameso Webbo stebėjimai parodė, kad žvaigždę supa du dulkėtų dujų telkiniai: šaltesnis, kurio temperatūra yra apie nulį Celsijaus skalėje, ir kurio masė siekia beveik pusę Žemės masės, ir šiltesnis, 450 Celsijaus laipsnių, tačiau beveik šimtą tūkstančių kartų mažesnės masės.
Ankstesnis dulkių telkinys buvo pastebėtas ir seniau, bet naujajam reikėjo Jameso Webbo pajėgumų. Nors ir mažas, šiltesnis dulkių telkinys iškreipia žvaigždės šviesį, todėl anksčiau ji atrodė kaip besiplečianti į milžinę.
Naujieji duomenys leido nustatyti, kad žvaigždės šviesis iš tiesų nesiekia net trečdalio Saulės šviesio, o tai reiškia, kad žvaigždės masė tėra apie 70 proc. Saulės masės.
Kaip ji galėjo praryti planetą? Taip greičiausiai nutiko, nes planetos orbita laikui bėgant susitraukė dėl potvyninių sąveikų su žvaigžde.
Planeta turbūt nuo jaunystės skriejo labai arti žvaigždės – taip arti, kad vieną ratą apsukdavo greičiau, nei aplink savo ašį apsisukdavo pati žvaigždė. Tokiu atveju planetos gravitacijos sukelta potvynio banga žvaigždės paviršiuje nuolat tempė planetą atgal ir taip mažino jos orbitą.
Galiausiai orbita sumažėjo tiek, kad planeta įkrito į žvaigždę, o krisdama išmetė pliūpsnį žvaigždės išorinių sluoksnių medžiagos. Ši medžiaga greitai susikondensavo į dulkes, kurias matome kaip šaltesnįjį telkinį. Dalis medžiagos vėliau ėmė kristi atgal į žvaigždę ir įkaito.
Idėja, kad planeta gali įkristi į žvaigždę dėl potvyninių sąveikų, nėra nauja, ir pagrįsta įvairiais teoriniais modeliais. Visgi pernai buvo nustatyta, kad daugumos arti savo žvaigždės skriejančių planetų orbitų periodai praktiškai nesikeičia arba net ilgėja, taigi kilo abejonių, ar šis scenarijus realybėje vyksta.
Dabar žinome, kad tikrai vyksta, o detalesnė įvykio analizė padės suprasti, kokių sąlygų jam reikia ir kodėl taip vyksta, panašu, ne visada.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „The Astrophysical Journal“.