Balandžio 25 d. žurnale „National Science Review“ paskelbtame naujame straipsnyje teigiama, kad Raudonosios planetos gelmėse užfiksuotos seisminės bangos rodo, jog Marso uolienose 5,4–8 km gylyje po paviršiumi gali slypėti skysto vandens sluoksnis.
Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad bendras popaviršinio vandens tūris galėtų užlieti visą Marso paviršių 520–780 metrų gylio vandenynu – t. y. maždaug tokiu pat skysčio kiekiu, koks yra Antarktidos ledo skyde.
Kadaise mūsų kaimyninėje planetoje buvo gausu vandens. Manoma, kad nuo Marso susiformavimo prieš 4,1 mlrd. metų iki maždaug prieš 3 mlrd. metų Raudonoji planeta buvo labai drėgna, o tokie bruožai kaip išdžiūvę slėniai, išdžiūvusios deltos ir sluoksniuotos nuosėdinės uolienos rodo nuolatinį vandens tekėjimą.
Tačiau šis gausus skysto vandens kiekis išnyko, kai planeta tapo šalta ir sausa aplinka, kurią matome šiandien, teigia straipsnio bendraautorius ir Australijos nacionalinio universiteto geofizikos profesorius Hrvoje Tkalčićius.
Laikui bėgant Marsas prarado magnetinį lauką, o Saulės spinduliuotė ėmė naikinti jo atmosferą. Dėl plonesnės atmosferos paviršiaus temperatūra sumažėjo. Skystasis planetos vanduo ėmė skverbtis į kosmosą, užsilaikyti ledo pavidalu Marso gelmėse ar poliarinėse kepurėse arba užsilaikyti hidratuotuose mineraluose planetos plutoje, sako tyrėjai.
Tačiau anksčiau buvo įrodyta, kad taikant šiuos vandens praradimo būdus negalima pilnai apskaičiuoti viso vandens, kuris, kaip manoma, kadaise tekėjo Raudonojoje planetoje – ir didelis „trūkstamo“ vandens kiekis liko neapskaičiuotas. Ši mįslė jau seniai glumina mokslininkus, keldama klausimą, ar Marse vis dar yra paslėpto skysto vandens, kurio dar neradome.
Šie nauji tyrimai rodo, kad giliai po planetos paviršiumi iš tiesų yra skysto vandens. Išanalizavę seisminius duomenis, gautus iš 2018 m. Marse nusileidusio NASA zondo „InSight“, mokslininkai nustatė, kad planetos viduje esančios seisminės bangos – sukeltos asteroidų smūgių ir 2021–2022 m. marsaeigių – atrodė sulėtėjusios nuo 5,4–8 km po paviršiumi. Jie mano, kad taip galėjo nutikti dėl skysto vandens, pasislėpusio akytose uolienose – nes seisminės bangos per skystį sklinda lėčiau nei per kietesnes medžiagas.
„Šis „mažo greičio sluoksnis„ greičiausiai yra labai akyta uoliena, pripildyta skysto vandens, tarsi prisotinta kempinė“, – aiškina H. Tkalčićius ir kitas tyrimo bendraautorius Weijia Sunas, kuris yra Kinijos mokslų akademijos geofizikos profesorius. – Kažkas panašaus į Žemės vandeninguosius sluoksnius, kur požeminis vanduo prasiskverbia į uolienų poras.“
Tyrėjai mano, kad šis skystas vanduo galėtų sudaryti visą ankstesniuose skaičiavimuose trūkstamą vandens kiekį.
„Mūsų tyrimas rodo, kad gali būti, jog didelė dalis to senovinio vandens prasiskverbė pro porėtas paviršines uolienas ir buvo sulaikytas po paviršiumi, – sako H. Tkalčićius. – Tai taip pat sutampa su kitų tyrimų metu atliktais „trūkstamo“ vandens Marse skaičiavimais“.
Ankstesniais tyrimais taip pat nustatyta, kad po Marso paviršiumi gali būti sukaupti dideli vandens kiekiai ledo pavidalu, o 2024 m. atliktame tyrime teigiama, kad skystas vanduo gali būti sukauptas uolienose 11,2–21 km gylyje po paviršiumi.
Galimas skysto vandens buvimas Marse mokslininkus jaudina, nes skystas vanduo yra būtinas gyvybei, kokią mes pažįstame. Nors šiuose galimuose telkiniuose giliai po planetos paviršiumi gali būti tam tikros formos marsietiška gyvybė tol, kol nesužinosime, ar skysto vandens išvis yra – kol negalėsime įsigręžti gilyn į Marsą ir patys jo rasti, rašo „Live Science“.
„Norint patvirtinti vandens buvimą šiuose gyliuose ir surinkti daugiau užuominų, reikia būsimų misijų su seismometrais ir grąžtais“, – sako H. Tkalčićius.