Bet kiek palydovų išvis skrieja aplink Žemę? Kiek jų dar gali prisijungti? Ir kokių problemų jie gali sukelti, kai visi planuojami atsidurs ten?
Daugelį dešimtmečių į kosmosą paleidžiamų palydovų skaičius buvo gana pastovus. Nuo 1957 m., kai į orbitą pakilo pirmasis žmogaus sukurtas palydovas „Sputnik“, kasmet į kosmosą buvo paleidžiama nuo 50 iki 100 palydovų. Tokia padėtis tęsėsi iki 2010-ųjų, kai atsiradus privačioms kosmoso bendrovėms – tokioms kaip „SpaceX“ – padidėjo paleidimų skaičius, kuris ir toliau smarkiai augo. 2024 m. vidutiniškai kas 34 valandas buvo paleidžiama raketa, į orbitą iškelianti daugiau kaip 2800 palydovų.
2025 m. gegužę orbitoje aplink Žemę skrieja apie 11 700 aktyvių palydovų, kurių dauguma yra žemojoje Žemės orbitoje (LEO), t. y. žemiau nei 2000 km virš mūsų planetos paviršiaus, pasakoja Harvardo ir Smitsono astrofizikos centro astronomas Jonathanas McDowellas, stebintis palydovus nuo 1989 m.
Tačiau remiantis Jungtinių Tautų kosmoso reikalų biuro duomenimis, bendras palydovų skaičius, įskaitant tuos, kurie nustojo veikti ir laukia, kol bus išvesti iš orbitos arba bus perkelti į aukštesnę „kapinių orbitą“, gali siekti net 14 900 – nors šį skaičių tinkamai įvertinti sunkiau.
Tačiau tai – tik pradžia: kai kurie ekspertai prognozuoja, kad aktyvių palydovų skaičius gali išaugti beveik dešimt kartų – ir galiausiai susilyginti su susikaupusiais per dešimtmečius. Jei taip atsitiks, tai gali sukelti daugybę problemų astronomijai, kosmoso tyrimams ir aplinkai.
„Tai sukelia kosminio eismo valdymo problemą, dėl to dar labiau plinta kosminės šiukšlės, tai trukdo astronomijai ir žvaigždžių stebėjimui, o raketų paleidimas ir pakartotinis pakilimas sukelia atmosferos taršą, – teigia Britų Kolumbijos universiteto astronomas Aaronas Boley, anksčiau tyrinėjęs šį poveikį. – Mes vis dar bandome suprasti poveikio mastą“.
Augantis skaičius
Eksponentinį palydovų skaičiaus augimą daugiausia lemia milžiniškos privačių bendrovių, tokių kaip „SpaceX“ „Starlink“ flotilės – palydovų tinklai, kuriais siekiama teikti ryšių paslaugas visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, 2025 m. gegužės duomenimis, aplink Žemę skrieja apie 7400 aktyvių „Starlink“ palydovų, kurie sudaro daugiau nei 60 proc. visų aktyvių palydovų, teigia J. McDowellas. Visi jie buvo paleisti nuo 2019 m. gegužės.
Galbūt „SpaceX“ ir pirmauja, tačiau kitos organizacijos jiems lipa ant kulnų, įskaitant „Eutelsat“ „OneWeb“, AST „SpaceMobile“, o taip pat būsimą „Amazon“ projektą „Kuiper“ ir Kinijos „Tūkstančio burių“ flotilę.
Sunku tiksliai numatyti, kiek palydovų bus paleista ir kada. Tačiau mokslininkai gali numatyti didžiausią galimą palydovų skaičių, kurie gali saugiai skrieti aplink mūsų planetą. Šis bendras skaičius greičiausiai bus viršutinė riba, kiek aktyvių palydovų gali egzistuoti vienu metu, nuolat nesusidurdami vienas su kitu.
J. McDowellas ir A. Boley, o taip pat kiti astronomai, įskaitant Federico Di Vruno iš tarptautinės observatorijos „Square Kilometer Array“ (SKA) ir Benjaminą Winkelį iš Maxo Plancko radijo astronomijos instituto Vokietijoje, mano, kad LEO talpa greičiausiai sieks iki 100 000 aktyvių palydovų. Tai pasiekus, nauji palydovai greičiausiai bus paleidžiami tik tam, kad pakeistų tuos, kurie ilgainiui nustos veikti ir nukris atgal į Žemę.
Neaišku, kada šis pajėgumas bus pasiektas. Tačiau, remdamiesi dabartiniu paleidimų didėjimo tempu, keli ekspertai prognozuoja, kad tai gali įvykti iki 2050 m.
Galimos problemos
Tikėtina, kad didžiulis palydovų, kurie turėtų skrieti aplink mūsų planetą, skaičius paveiks mus keliais būdais.
Viena iš pagrindinių su palydovais susijusių problemų – kosminės šiukšlės. Nors dauguma šiuolaikinių raketų yra bent iš dalies daugkartinio naudojimo, jos vis dar naudoja pakopas, kurios išmetamos į LEO ir gali ten dreifuoti daugelį metų, kol vėl pateks į atmosferą ir sudegs. Jei šios dalys susiduria tarpusavyje, su palydovais ar didesniais erdvėlaiviais – pavyzdžiui, Tarptautine kosmine stotimi – gali susidaryti tūkstančiai mažesnių nuolaužų, kurios padidina tolesnių susidūrimų tikimybę.
Jei nebus imtasi jokių priemonių, gali susidaryti susidūrimų lavina, dėl kurios LEO taps faktiškai nenaudojama ir bus apribotos mūsų galimybės plėstis į Saulės sistemą. Mokslininkai šią problemą vadina „Keslerio sindromu“ – ir jau dabar įspėja, kad ją reikėtų spręsti dabar, kol dar nevėlu.
Palydovai taip pat atspindi šviesą Žemės paviršiuje, o tai jau dabar kelia galvos skausmą optiniu būdų kosmosą stebintiems astronomams. Ryškiausi objektai gali užgožti teleskopų vaizdus dideliais šviesos ruožais 0 kai jie juda per fotoaparato matymo lauką ilgos ekspozicijos nuotraukų metu – ir trukdo stebėti tolimus objektus.
Antrinė tarša – pavyzdžiui„Starlink“ palydovų skleidžiama spinduliuotė – taip pat daro poveikį radijo astronomijai. Kai kurie ekspertai baiminasi, kad, pasiekus leistinąją ribą, kai kurių rūšių radioastronomija dėl tokio lygio trukdžių gali tapti visiškai neįmanoma.
Raketų paleidimo metu į atmosferą taip pat išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios prisideda prie žmogaus sukeltos klimato kaitos. Vieno paleidimo metu gali būti išmetama iki 10 kartų daugiau anglies dvideginio nei vidutinio komercinio lėktuvo skrydžio metu – nors paleidimai yra gerokai retesni.
Palydovai taip pat gali daryti ir kitokį poveikį aplinkai. Kaip sakoma sename posakyje, „kas kyla aukštyn, turi ir kristi žemyn“ – ir palydovai nėra išimtis. Nauji tyrimai rodo, kad kosminiai laivai, sudegdami po grįžimo į atmosferą, į ją išmeta didelį kiekį metalinės taršos. Nors ši tyrimų sritis dar tik pradedama, kai kurie mokslininkai teigia, kad palydovų megaflotilės mūsų danguje gali išmesti tiek metalo, kad tai gali sutrikdyti Žemės magnetinį lauką ir sukelti katastrofiškas pasekmes.
Nors privatūs palydovai gali teikti naudingas paslaugas – pavyzdžiui, prie sparčiojo interneto prijungti kaimo ir nepalankiose lokacijose esančias bendruomenes – daugelis ekspertų abejoja, ar nauda nusveria galimus pavojus. Dauguma ekspertų sutinka, kad bent jau turėtume sumažinti paleidimų skaičių, kol geriau suprasime, kas vyksta, rašo „Live Science“.
„Nemanau, kad visiškas palydovų paleidimų sustabdymas būtų veiksmingas, – sakė Boley. „Tačiau viską sulėtinti ir atidėti 100 000 palydovų iškėlimą, kol turėsime geresnes tarptautines taisykles, būtų protinga.“