Tokių, mažiau nei milimetro dydžio, smiltelių jie pargabeno ir į Žemę, tačiau prieš penkis dešimtmečius analizės metodai ir technologijos nebuvo pakankami, kad pavyktų įminti jų paslaptį. Nustatyta buvo tik tiek, kad jų amžius – tarp 3,3 ir 3,6 milijardo metų, kai surinkimo regione liejosi lava.
Taigi, mėginiai gulėjo sandariai uždaryti laboratorijose, o dabar pagaliau pavyko išaiškinti jų kilmę. Naudodami modernius prietaisus, mokslininkai išnagrinėjo kristalų sandarą ir erdvinę struktūrą. Kai kurie vulkaniniai kristalai yra juodi, kiti – oranžiniai, nors formavosi panašiu metu.
Visi kristalai, panašu, formavosi, kai išsiveržusi lava kilo į viršų fontanu, o mažyčiai atitrūkę lašeliai greitai stingo vakuume. Visgi iki sustingdami jie spėjo sąveikauti su aplinka: iš pradžių iš jų išsiveržė lakios dujos, vėliau dalis dujų grįžo atgal, nes vulkaninio dujų debesies slėgis tapo pakankamai aukštas.
Pagrindinis skirtumas tarp juodų ir oranžinių kristalų – pastaruosiuose nėra cinko sulfido. Tai rodo, kad lavos fontano cheminė sudėtis pasikeitė praktiškai vieno išsiveržimo metu.
Visų kristalų cheminė sudėtis ir sandara skiriasi nuo žemiškųjų, taigi jų analizė suteikia galimybę pažvelgti į visiškai egzotiškas vulkanizmo pasekmes.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Icarus“.