Laimei, taip arti supernovos sprogsta ypatingai retai – kas šimtus milijonų metų. Tačiau ir kiek tolimesnių supernovų spinduliuotė – ypač rentgeno spinduliai ir energingos dalelės – gali paveikti Žemės atmosferą. Naujame tyrime pateikiami įrodymai, kad bent kai kurie Žemės klimato pokyčiai per pastaruosius 15 tūkstančių metų susiję su palyginus netolimomis, tačiau ne pražūtingomis, supernovomis.
Tyrimo autorius išnagrinėjo informaciją apie praeities atmosferos sudėties pokyčius, randamą medžių rievėse. Iš jos matyti, kad per 15 tūkstančių metų vienuolika kartų atmosferoje buvo staigiai išaugęs radioaktyvios anglies kiekis. Visi šie atvejai sutampa su mažiau nei pustrečio kiloparseko atstumu sprogusiomis supernovomis, o anglies gausa koreliuoja su atstumu iki supernovos (taigi ir supernovos spinduliuotės, pasiekiančios Žemę, intensyvumu).
Du stipriausi įvykiai per šį laikotarpį – Burių supernovos sprogimas prieš 13 tūkstančių metų ir Hoinga supernova prieš 15 tūkstančių – kaip tik dera su reikšmingais klimato atšalimais, vadinamais Jaunesniuoju ir Senesniuoju Driasais (angl. Younger Dryas ir Older Dryas).
Supernovos spinduliuotė gali reikšmingai sumažinti ozono ir metano kiekį atmosferoje, todėl Žemės paviršių pradeda pasiekti daugiau ultravioletinės spinduliuotės. Nors klimatas atšąla, Saulė tampa pavojingesnė – tai gali lemti ir kai kurių gyvybės rūšių išnykimą.
Nežinome, kada sprogs artimiausia supernova Paukščių Take, tačiau jei taip nutiks, remdamiesi žiniomis apie praeities pokyčius galėsime prognozuoti artėjančius sukrėtimus.
Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.