Žvaigždė HIP 67522 yra šiek tiek didesnė už mūsų Saulę ir šviečia maždaug už 408 šviesmečių nuo jos, Skorpiono ir Kentauro žvaigždžių spiečiuje. Jai 17 mln. metų, t. y. ji yra jauna pagal žvaigždžių standartus, ir aplink ją skrieja dvi dar jaunesnės planetos.
Vidinė iš šių dviejų planetų, Jupiterio dydžio dujinė milžinė, vadinama HIP 67522 b, skrieja aplink HIP 67522 mažiau nei 12 kartų mažesniu atstumu nei žvaigždės spindulys – beveik septynis kartus arčiau nei Merkurijus mūsų Saulės sistemoje. Toks artimas atstumas ir arši HIP 67522 prigimtis sukūrė dar nematytą reginį: planeta, kuri savo žvaigždės šeimininkės paviršiuje sukelia galingus žybsnius, dėl kurių pati planeta lėtai žūsta.
„Tam tikra prasme mums pasisekė, – pasakoja Nyderlandų radijo astronomijos instituto (ASTRON) astrofizikė Jekaterina Ilin, vadovavusi HIP 67522 sistemos tyrimui, kuris trečiadienį paskelbtas žurnale „Nature“. – Mes paėmėme visas mums žinomas žvaigždžių ir planetų sistemas ir tiesiog ieškojome žybsnių – staigaus intensyvaus spinduliavimo, sklindančio nuo žvaigždės paviršiaus.“
Analizuodami dviejų kosminių teleskopų – NASA TESS (angl. Transiting Exoplanet Survey Satellite) ir Europos kosmoso agentūros CHEOPS (angl. Characterizing Exoplanet Satellite) – surinktus duomenis, J. Ilin komanda pastebėjo, kad HIP 67522 žvaigždės žybsniai sinchronizuojami su artimiausios planetos orbitos periodu. Ir tie žybsniai buvo milžiniški – „tūkstančius kartų energingesni už viską, ką gali sukurti Saulė“, sako astrofizikė.
Tikėtina, kad aplink žvaigždę skriejanti dujinė milžinė šiuos galingus žybsnius sukelia dėl to, kad, skriedama savo orbita, sutrikdo stiprias žvaigždės magnetinio lauko linijas. Tai siunčia energijos bangas žemyn išilgai linijų, o kai šios bangos susiduria su žvaigždės paviršiumi, įvyksta žybsnis. Žvaigždės magnetinės kilpos yra „beveik kaip spyruoklė, kuri laukia, kol bus paleista, – pasakoja mokslininkė. – Planeta tik suteikia jai paskutinį postūmį“. Remiantis komandos stebėjimais, HIP 67522 b žybsnį iššaukia kartą per vieną ar dvi Žemės dienas.
Ir šis veiksmas turi rimtų pasekmių pačiai planetai: J. Ilin apskaičiavo, kad nelaimingoji dujinė milžinė gauna šešis kartus daugiau radiacijos, nei gautų, jei ji nesukeltų žybsnių ir nesprogdintų savo atmosferos. Mokslininkų komanda teigia, kad tokiu tempu HIP 67522 b per maždaug 100 mln. metų sumažės nuo Jupiterio iki Neptūno dydžio. „Liepsnos gali sutrumpinti planetos atmosferos gyvavimo laiką perpus“, – sako J. Ilin.
Mokslininkai įtarė, kad tokia žvaigždės ir planetos sąveika gali pasitaikyti, tačiau anksčiau jos nebuvo pastebėję, sako Prancūzijos alternatyviųjų energijos šaltinių ir atominės energijos komisijos (CEA) centro CEA Paris-Saclay astrofizikas Antuanas Strugarekas, kuris nedalyvavo atliekant naująjį tyrimą. „Tai pirmas kartas, kai matome labai įtikinamų įrodymų, kad tokia sąveika iš tikrųjų buvo aptikta“, – sako jis.
J. Ilin sako, kad dar per anksti daryti toli siekiančias išvadas iš šio pirmojo reiškinio pavyzdžio. Pasak jos, kaip kitą žingsnį tyrėjai gali palyginti HIP 67522 b su kita sistemos planeta, kuri skrieja šiek tiek toliau nuo žvaigždės – ir apskaičiuoti, kiek masės iš tikrųjų dėl šio proceso praranda arčiau skriejantis pasaulis, palyginti su tolimesniuoju, kurį greičiausiai paveikia tik atsitiktiniai žybsniai.
Kitas neatsakytas klausimas – kaip tiksliai vyksta žybsnių inicijavimas. „Ar tai [magnetinės energijos] banga, sklindanti iš planetos?“, – klausia J. Ilin. Astrofizikė mano, kad tai, kas vyksta, gali būti panašu į Saulėje stebėtą efektą: mažesni Saulės žybsniai kartais sutrikdo netoliese esančias magnetines kilpas ir pakreipia jas į kraštus, kad jos lūžtų ir sukeltų didesnį žybsnį.
Tačiau bene svarbiausias klausimas – kiek paplitęs yra naujai pastebėtas reiškinys. Kol kas J. Ilin nori sutelkti dėmesį į tai, kad būtų rasta daugiau sistemų, kuriose planetos sukelia žvaigždžių žybsnius, kuriuos mokslininkai galėtų ištirti. „Kai išsiaiškinsime, kaip tai veikia, galėsime tai paversti planetų aptikimo metodu“, – sako ji. Užuot ieškoję pačių planetų, tyrėjai galėtų ieškoti žvaigždžių, kurios blykčioja pagal tam tikrą modelį – tai leistų daryti prielaidą, kad jose taip pat gali būti savidestruktyvių planetų, rašo „Scientific American“.