Atsakymas susijęs su tuo, kiek šios atspindėtos šviesos pasiekia mus Žemėje. Iš Mėnulio paimti mėginiai rodo, kad jis iš esmės yra šviesiai pilka uoliena, vadinama anortositu, su tam tikrais tamsesniais bazalto plotais, sako Mėnulio ir planetų instituto mokslinio įsitraukimo vadybininkė Christine Shupla.
„Pilka uoliena vienodai sugeria energiją, – teigia ji. – Ji sugeria po truputį iš visų spektro dalių, bet apskritai atspindi baltą šviesą žemyn į Žemę, todėl Mėnulis atrodo tipiškai pilkšvai baltas“.
Tačiau įvairūs atmosferos ir astronominiai reiškiniai gali riboti mus pasiekiančių bangų ilgius. „Šviesos sklaidos procesai Žemės atmosferoje lemia tai, kaip mes suvokiame Mėnulio spalvą“, – aiškina atmosferos optikos tyrinėtoja iš Hertfordšyro universiteto Jungtinėje Karalystėje Evelyn Hesse.
Mėnulio šviesa, būdama aukštai danguje, per atmosferą sklinda palyginti trumpai, todėl šis sklaidos poveikis yra nereikšmingas ir visa atspindėta šviesa pasiekia paviršių. Tačiau arčiau horizonto Mėnulio šviesa per atmosferą turi sklisti kampu, todėl jos kelias yra ilgesnis, o atmosferoje esančios deguonies ir azoto molekulės gali sąveikauti su sklindančia šviesa.
Mėnulio šviesoje iš pradžių yra matomų bangų ilgių mišinys nuo 380 nanometrų (žmogaus akims violetinės) iki 750 nanometrų (raudonos), tačiau kiekvieną iš jų skirtingu mastu išsklaido atmosferos dalelės. Atmosferos dujos stipriausiai išsklaido mėlyną šviesą – šis procesas vadinamas Rėjaus sklaida. Dėl šio reiškinio kai Mėnulis yra arti horizonto, jis atrodo oranžinis. Kadangi iš šios padėties šviesa per atmosferą įveikia ilgesnį kelią, paviršių pasiekia tik šie oranžiniai bangų ilgiai.
Ch. Shupla pasakoja, kad šis efektas sustiprėja per vadinamąją Kruvinąją pilantį arba Mėnulio užtemimą. „Mėnulio užtemimo metu Žemės šešėlis uždengia Mėnulį, todėl vienintelė atsispindinti šviesa yra šviesa, kuri per mūsų atmosferą atsispindi Mėnulyje, – teigia ji. – Visą mėlyną šviesą sugeria atmosfera, o lieka tik oranžinė ir raudona šviesa.“
Tačiau Mėnulio šviesos sudėtį keičia ne tik azotas ir deguonis. Aukšti debesys, užterštumas ir dulkės gali daryti įtaką Mėnulio išvaizdai, išsklaidydami skirtingas matomo spektro dalis, priklausomai nuo dalelių dydžio.
„Po ugnikalnių išsiveržimų ore būna daug pelenų dalelių (maždaug vieno mikrono dydžio), kurios išsklaido raudoną šviesą, todėl Mėnulis gali atrodyti mėlynas – nes stebėtoją pasiekia tik ši matomo spektro dalis, – teigia E. Hesse. – Analogiškai gaisrų dūmai gali išsklaidyti mėlyną šviesą, todėl Mėnulis dėl likusios Saulės spektro dalies gali atrodyti raudonas.“
Tačiau populiarus Mėlynosios pilnaties pavadinimas visiškai nesusijęs su jos spalva. Mėlynąja pilnatimi vadinama antroji kalendorinio mėnesio pilnatis. Kitame apibrėžime, datuojamame 1528 m., Mėlynoji pilnatis apibūdinama kaip trečioji metų laiko pilnatis, kai būna keturios pilnatys. Tačiau nė vienas iš apibrėžimų nėra susijęs su tikrąja Mėnulio spalva – dauguma šių Mėlynųjų pilnačių iš tikrųjų atrodo balkšvos.
Mėnulio šviesa gali atrodyti ir kitų spalvų. Birželio mėnesio pilnatis dažnai gali atrodyti medaus spalvos – dėl to atsirado Medaus pilnaties pavadinimas, teigia Ch. Shupla. Tradicinės vestuvinės atostogos, kurias daugelis žmonių renkasi birželio ir liepos mėnesiais, tikriausiai gavo pavadinimą nuo šio reiškinio, priduria ji.
Dar įspūdingiau, kai Mėnulio šviesos kelias pakrypsta – tai vadinama refrakcija – ji gali sukurti neįprastų spalvų, nes atskiri bangos ilgiai ima skirtis. „Labai specifinėmis sąlygomis, kai Mėnulis yra arti horizonto, galima stebėti žalią Mėnulio blyksnį, – sako E. Hesse. – Taip atsitinka, kai Mėnulio šviesa patiria atmosferos lūžį, todėl skirtingų ilgių bangos nueina šiek tiek skirtingais keliais. Tačiau tai trunka tik kelias sekundes.“
Tas pats dispersijos efektas taip pat lemia retą vaivorykštės aureolę. „Jei aukštai atmosferoje yra ledo kristalų, Mėnulio šviesa gali atsispindėti nuo jų ir lūžti taip pat, kaip ir lietaus lašeliuose, todėl aplink Mėnulį susidaro vaivorykštinė aureolė“, – pasakoja Ch. Shupla.
Tad kokios spalvos yra Mėnulio šviesa? Mėnulį pasiekianti šviesa neabejotinai yra balkšva, tačiau optinės sąveikos gali pakeisti jos spalvą, todėl Mėnulio šviesai sunku priskirti konkrečią spalvą. „Sakyčiau, ji efemeriška!“ – sako Ch. Shupla.
Parengta pagal „Live Science“.