Nesenas NASA tyrimas atskleidė kai ką netikėto ir gana keisto apie Mėnulio giluminę struktūrą.
Naudodami kosminio aparato GRAIL duomenis, mokslininkai atrado, kad Mėnulio pusė, atsukta į Žemę, yra labiau „išlenkta“ nei tolimoji pusė – o tai rodo, kad tarp abiejų pusrutulių yra netikėta kreiva vidinė struktūra.
„Ilgą laiką manėme, kad Mėnulio vidus yra sferiškai simetriškas, todėl aiškūs įrodymai, kad yra priešingai, buvo tiek netikėti, tiek sudėtingi“, – sakė tyrimo autorius ir NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos Saulės sistemos dinamikos grupės vadovas dr. Ryanas Parkas.
Žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime naudojami itin tikslūs gravitacijos matavimai, kurie rodo, kad Mėnulio artimoji pusė, matoma iš Žemės, labiau deformuojasi dėl Žemės gravitacijos traukos nei tolimoji pusė.
Šis atradimas grindžiamas matavimu, kuris parodo, kiek planetos kūnas išlinksta dėl gravitacinių jėgų. Po beveik dešimtmetį trukusių darbų, atliekant sudėtingus skaičiavimus su milijonais parametrų, komanda nustatė, kad išlinkimo rodiklis apie 72 proc. didesnis nei turėtų būti simetriškai sferinio Mėnulio atveju.
„Kai pirmą kartą nustatėme didesnį nei tikėtasi Mėnulio išlinkimo rodiklį, mūsų komanda buvo tikrai suglumusi“, – sakė R. Parkas. Tačiau skaičiai pasitvirtino: Mėnulis iš tiesų buvo kreivas tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
Priežastis: artimoji pusė yra šiltesnė ir mažiau standi nei tolimoji pusė, greičiausiai dėl Mėnulio gyvavimo pradžioje vykusio radioaktyvaus kaitinimo.
Tai, atrodo, yra senovės geologijos keistenybė. Artimoji Mėnulio pusė turi daug daugiau radioaktyvių medžiagų nei tolimoji pusė, įskaitant iki 10 kartų daugiau torio. Šie radioaktyvūs elementai suirdami išskiria šilumą.
Prieš milijardus metų dėl šios šilumos galėjo susidaryti iš dalies išsilydžiusių uolienų kišenės, kurios paskatino didžiulius ugnikalnių išsiveržimus. Dėl jų artimoje pusėje atsirado tamsios lygumos, o tolimesnė pusė liko nelygi ir sutrūkinėjusi.
Tyrime pateiktas išsamiausias kada nors sudarytas Mėnulio gravitacinis žemėlapis. Jis gali padėti būsimoms misijoms, įskaitant NASA programą „Artemis“, tiksliau nusileisti ir orientuotis Mėnulyje – ir netgi padėti sukurti Mėnulio navigacijos sistemą.
„Labiausiai nustebino tai, koks ryškus buvo asimetriškumas, – sakė R. Parkas. – Tai privertė mus atkreipti dėmesį į Mėnulio šiluminės ir struktūrinės evoliucijos sudėtingumą ir galiausiai leido suprasti, kaip per milijardus metų Mėnulyje atsirado vidinių skirtumų.“