Tačiau Jameso Webbo teleskopas rado daugybę galaktikų jaunoje Visatoje, kurių juodosios skylės santykinai gerokai masyvesnės, nei prognozuota. Tarp tokių galaktikų yra ir vadinamieji „maži raudoni taškeliai“ (LRD). Jie yra palyginus blausūs ir raudoni, bet vis tiek skleidžia gana ryškią spinduliuotę, kurią galima priskirti aktyviems galaktikų branduoliams, t.y. dujas sparčiai ryjančioms juodosiomis skylėmis.
Neįprastos LRD savybės verčia abejoti kai kurių metodų, taikomų juodųjų skylių masėms nustatyti, patikimumu. Tačiau dabar astronomai vieno LRD juodosios skylės masę išmatavo daug patikimiau – ir gavo netikėtą rezultatą: ji sudaro daugiau nei pusę galaktikos masės.
Tyrėjai pasinaudojo tuo, kad galaktika, pažymėta QSO1, yra gravitaciškai lęšiuota: jos šviesis ir dydis padidėjo dėl spindulių iškreipimo, kurį sukėlė arčiau esantis galaktikų spiečius. Objektas matomas iš laikų, kai Visatos amžius buvo vos 800 milijonų metų.
Išmatavę dujų judėjimo greičius aplink objekto centrą, mokslininkai nustatė, kad ten yra 50 milijonų Saulės masių juodoji skylė – tai atitinka ankstesnius paprastesniais metodais gautus vertinimus.
Svarbiausia ir netikėta, kad dujų judėjimas atitinka Keplerio dėsnį: greičiai mažėja tolstant nuo centro, kaip turėtų būti skriejant aplink centrinį mažą masyvų kūną. Tokiu judėjimu pasižymi planetinės sistemos, kurių beveik visą masę sudaro žvaigždės masė.
Tuo tarpu galaktikose taip nėra, nes galaktikos masė gerokai nustelbia juodosios skylės masę. Visgi QSO1 atveju juodosios skylės ir galaktikoje esančių žvaigždžių masių santykis viršija 2:1.
Tai reiškia, kad juodoji skylė yra praktiškai „nuoga“, o galaktika aplink ją dar neužaugo. Tokia konfigūracija perša išvadą, kad ši LRD greičiausiai yra masyvi juodosios skylės užuomazga, kurią stebime anksčiausioje augimo stadijoje.
Taigi, tikėtina, kad bent kai kuriais atvejais juodosios skylės atsiranda ir ima augti anksčiau nei jų galaktikos.
Tyrimo rezultatai publikuoti „arXiv“.