Susidūrimas galėjo nulupti didelę dalį planetos plutos ir mantijos, o branduolį paveikti menkai. Dauguma ankstesnių tyrimų nagrinėjo susidūrimus tarp labai skirtingų masių kūnų – vėlgi, panašiai kaip Tėjos smūgis į Žemę, sukūręs Mėnulį.
Iš kitos pusės, N-kūnų modeliai, kuriais nagrinėjamas planetų formavimasis Saulės ir kitose sistemose, rodo, kad tokie įvykiai kosmose yra gana reti, o susidūrimai dažniau vyksta tarp panašios masės kūnų.
Dabar mokslininkai ištyrė scenarijų, kuriame Merkurijaus atsiradimui pradžią davė panašių masių kūnų susidūrimas. Tyrėjai pasitelkė hidrodinaminius modelius ir suskaičiavo tūkstančius skirtingų susidūrimo variantų, keisdami smūgio kampus ir greičius, aprėpdami visą realistišką jų įvairovę.
Paaiškėjo, kad tinkamai parinkus parametrus, galima sukurti planetą, kurios charakteristikos – masė ir branduolio dalis joje – atitinka Merkurijų su mažesne nei 5 proc. paklaida. Geriausiame scenarijuje susidūrimas įvyksta pakankamai lėtai – 22 km/s greičiu – ir pražulniai, maždaug 32 laipsnių kampu. Priešingai nei ankstesniuose modeliuose, smūgio metu išmesta medžiaga pabėga nuo planetos, o ne nukrenta atgal į ją, todėl susiformavęs Merkurijus išlaiko santykinai masyvų branduolį.
Šie rezultatai išplečia galimų Merkurijaus formavimosi scenarijų spektrą ir parodo, kad planetai susidaryti nereikėjo tokių išskirtinių sąlygų, kaip manyta anksčiau.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.