Kiekvieną žiemą 1800 kilometrų ilgio debesis susidaro netoli Marso Arsia Mons ugnikalnio planetos pietuose – ir beveik tris mėnesius kasdien pasirodo bei išnyksta. Marsą supančios atmosferos sąlygos labai skiriasi nuo Žemės atmosferos sąlygų – pavyzdžiui, joje yra daug daugiau mažų dulkių dalelių, kurios gali sukelti vandens garų kondensavimąsi ore į debesų daleles. Dėl to susidaro daug debesų modelių, kurių nematome Žemėje – tačiau modeliavimai, kuriuose atsižvelgiama į didelį dulkių kiekį Marso atmosferoje, vis dar negali atkurti savitų Arsia Mons debesies bruožų.
Dabar Jorge Hernándezas Bernalas iš Sorbonos universiteto Prancūzijoje ir jo kolegos teigia, kad jie gali atkurti debesies savybes, jei ore yra labai didelis vandens garų kiekis – o tai anksčiau buvo laikoma neįmanoma Marso atmosferoje dėl didelio dulkių kiekio. Didelis vandens garų kiekis padeda debesų dalelėms susidaryti alternatyviu – be dulkių – būdu, vadinamu homogenine nukleacija.
Kai mokslininkai atliko Arsia Mons aplinkos atmosferos modeliavimą su daug didesniu vandens kiekiu ore, ir susidarę debesys buvo labai panašūs į tikrus debesis, su ilga uodega, nusidriekiančia nuo ugnikalnio.
„Homogeninė nukleacija Marso atveju reikalauja daug aukštesnio [vandens] prisotinimo lygio. Todėl iš principo manėme, kad tai Marse neįmanoma arba labai mažai tikėtina, – rugsėjo 10 d. Helsinkyje, Suomijoje, vykusioje Europlanet Science Congress (EPSC) konferencijoje sakė J. Hernándezas Bernalas. – Tačiau per pastarąjį dešimtmetį sužinojome, kad Marse iš tiesų egzistuoja supersotumas.“
Parengta pagal „New Scientist“.