Tačiau Saulės sistemos pavyzdžiai – tiek šiandieninis Marsas, tiek praeities Žemė – rodo, kad tikroji gyvybingumo situacija yra gerokai sudėtingesnė. Tą patvirtina ir trimačiai klimato modeliai.
Žemėje gyvybė egzistuoja plačiame temperatūrų, drėgmės, druskingumo ir kitų parametrų diapazone – nuo keliolika kilometrų gylio po žeme ar vandenynu iki kalnų viršūnių, nuo dykumų iki drėgnųjų atogrąžų miškų. Mikroorganizmai išgyvena temperatūrose nuo -20°C iki 122°C, o sudėtingesnė gyvybė – tarp 0°C ir 50°C.
Dabar mokslininkai sukūrė naują gyvybingumo įvertinimo metriką, kuri geriau atspindi stebimą gyvybės pasiskirstymą Žemės paviršiuje. Tyrėjai panaudojo palydovinių stebėjimų duomenis apie fotosintetinančius organizmus kaip Žemės paviršiaus gyvybingumo žemėlapį ir lygino jį su įvairiais klimato savybių indikatoriais.
Paaiškėjo, kad indikatoriai, paremti vien paviršiaus temperatūra, drėgme ar jūrų apledėjimu, negali tinkamai atkurti stebimų gyvybingumo zonų. Išbandę įvairias parametrų kombinacijas, tyrėjai suformulavo naujovišką kriterijų, kuris remiasi regiono paviršiaus temperatūra, kritulių kritimo ir jų garavimo spartomis.
Jis parodė gerokai geresnį sutapimą su stebimais duomenimis – sudalinus Žemės paviršių į daugybę mažų regionų, šis kriterijus teisingai prognozavo gyvybingumą maždaug 70 proc. iš jų, o sausumos regionuose – beveik 80 proc. Reikalingi parametrai yra įprasti globalių cirkuliacijos modelių pateikiami rezultatai, jie glaudžiai siejasi su atmosferos cirkuliacija tiek vertikaliai, tiek tarp skirtingų platumų.
Naujasis rezultatas leis daug patikimiau įvertinti žinomų egzoplanetų tinkamumą gyvybei ir taip atsirinkti, kurioms iš jų skirti daugiau dėmesio tolesnių stebėjimų metu.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Planetary Science Journal“.