Aptiktos per silpną radijo bangų svyravimą, užfiksuotą teleskopais tiek Žemėje, tiek kosmose, dvi juodosios skylės yra įstrigusios 12 metų orbitoje, maždaug 5 milijardų šviesmečių atstumu nuo Žemės.
Mažesnioji juodoji skylė buvo užfiksuota kartu su beveik šviesos greičio dalelių srove, švytuojančia kaip nevaldoma sodo žarna ar vizginanti šuns uodega. Didesnioji juodoji skylė, kuri sukuria didesnį kosminį fontaną, žinomą kaip blazaras OJ287, yra supermasyvus monstras, kurio masė yra maždaug 18 milijardų kartų didesnė už mūsų Saulės. Tyrėjai savo atradimus paskelbė žurnale „The Astrophysical Journal“.
„Pirmą kartą mums pavyko gauti dviejų viena aplink kitą skriejančių juodųjų skylių vaizdą, – teigė pagrindinis tyrimo autorius ir Suomijos Turku universiteto astronomas Mauri Valtonen. – Vaizduose juodosios skylės atpažįstamos pagal intensyvius dalelių srautus, kuriuos jos išmeta. Pačios juodosios skylės yra visiškai juodos, tačiau jas galima aptikti pagal šiuos dalelių srautus arba pagal skylę supančias šviečiančias dujas.“
Juodosios skylės susidaro milžiniškų žvaigždžių žlugimo metu ir auga, siurbdamos dujas, dulkes, žvaigždes ir kitas juodąsias skyles. Kai kuriuose iš šių besočių erdvės-laiko plyšių trintis sukelia į jų nasrus spirale besisukančios medžiagos įkaitimą ir šviesos spinduliavimą, kurį teleskopai gali aptikti, paverčiant jas vadinamaisiais aktyviais galaktikos branduoliais (AGN).
Ekstremaliausi AGN yra kvazarai – supermasyvios juodosios skylės, milijardus kartų sunkesnės už Saulę, kurios atsikrato dujinių kokonų, iššaudamos šviesinius sprogimus, trilijonus kartų ryškesnius už ryškiausias žvaigždes. Kai šie srautai būna nukreipti į Žemės regėjimo liniją, jie vadinami blazarai.
Astronomai anksčiau yra nufotografavę supermasyvius gigantus mūsų Paukščių Tako centre ir netoliese esančioje galaktikoje Messier 87, o gravitacinių bangų aptikimas pateikia pakankamai įrodymų apie juodųjų skylių poras ir jų susijungimus. Tačiau, nepaisant ilgų įtarimų, kad OJ287 yra orbita skriejanti juodųjų skylių pora, teleskopai neturėjo pakankamos skiriamosios gebos, kad galėtų juos atskirti nuo vieno taško.
Tiesą sakant, OJ287 stebėjimai prasidėjo dar prieš astronomams sužinojus apie juodųjų skylių egzistavimą. Jo pusperiodiniai intensyvumo blyksniai buvo užfiksuoti XIX a. pabaigos fotografijos plokštelėse, skirtose artimų kosminių objektų tyrimams. Peržiūrėdami šių plokštelių duomenis ir atlikdami tolesnius stebėjimus, astronomai devintajame dešimtmetyje pradėjo spėlioti, kad reguliarus sistemos tamsėjimas ir šviesėjimas yra sukeltas dviejų orbitinių juodųjų skylių.
Norėdami gauti vizualų įrodymą, astronomai panaudojo radijo vaizdą, gautą iš tinklo, kurį sudaro palydovas „RadioAstron“ arba „Spektr-R“ – Rusijos mokslinis palydovas, kuriame yra radijo teleskopas, veikęs nuo 2011 iki 2019 m.
„Palydovo radijo antena veikė iki pusės kelio iki Mėnulio, o tai labai pagerino vaizdo skiriamąją gebą“, – pasakoja M. Valtonenas. – Pastaraisiais metais galėjome naudoti tik Žemėje esančius teleskopus, kurių vaizdo skiriamoji geba nėra tokia gera.“
Palyginę vaizdo savybes su ankstesniais skaičiavimais, mokslininkai išskyrė du komponentus, atitinkančius kiekvienos juodosios skylės srautus, kurie pasirodė esantys būtent ten, kur, pagal teoriją, jie ir turėtų būti.
Tačiau lieka keletas neaiškumų: mokslininkai įspėja, kad du srautai vaizde gali sutapti, o tai reiškia, kad dar negalima visiškai atmesti galimybės, kad iš tiesų egzistuoja tik vienas.
„Kai ateityje vėl bus pasiekta „RadioAstron“ turėta skiriamoji geba... bus galima patikrinti antrinės juodosios skylės „uodegos vizgėjimą“, – rašo tyrėjai.
Parengta pagal „Live Science“.