Pabėga asteroidai tada, kai patenka į nestabilias dinamines zonas, atsirandančias dėl aplinkinių planetų gravitacijos; iš ten jie „išsklaidomi“ – numetami – Saulės link arba Jupiterio orbitos kryptimi. Tuo tarpu likę žiede fragmentai tarpusavio susidūrimais smulkinami į meteoritines dulkes.
Iki šiol nebuvo tiksliai įvertinta, kaip sparčiai Asteroidų žiedas praranda masę kiekvienu iš dviejų būdų. Naujame tyrime pateikiamas detalus šių procesų įvertinimas. Tyrėjai apskaičiavo, kad dabar Asteroidų žiedas per milijoną metų praranda beveik 0,01 proc. savo masės, gautos įvertinus visų asteroidų, išskyrus kelis masyviausius, kuriems susidūrimai nelabai baisūs, savybes.
Iš šio kiekio apie 20 proc. sudaro pabėgantys asteroidai, o 80 proc. – dulkės, kurios didele dalimi prisideda prie vadinamojo zodiakinio švytėjimo nakties danguje.
Ekstrapoliuodami dabartinę masės netekimo spartą į praeitį, tyrėjai nustatė, kad prieš 3,0–3,5 milijardo metų Asteroidų žiedo masė turėjo būti apie 50 proc. didesnė, o masės netekimo sparta – maždaug dvigubai didesnė nei dabar. Tai kartu rodo ir kad praeityje susidūrimai buvo dažnesni, todėl dažniau asteroidai pataikydavo ir į Žemę, Mėnulį ir kitas uolines planetas.
Tokia tendencija gerai dera su geologiniais duomenimis. Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.