Taigi, ką mes žinome apie tai, kurios planetos atsirado anksčiau, o kurios susiformavo vėliau?
Nepaisant pažangių technologijų – tokių kaip organinių medžiagų iš kosmoso datavimas, daugkartiniai skrydžiai į Mėnulį ir ekspedicijos į Marsą – planetų mokslininkai vis dar nėra tikri dėl galutinės planetų susidarymo tvarkos Saulės sistemoje. Egzistuoja keletas konkuruojančių teorijų, paaiškinančių planetų susidarymo tvarką.
„Tai sudėtinga – nėra paprastų atsakymų, kaip matuoti laiką kosminėje erdvėje, – sako Mičigano universiteto (JAV) astronomijos katedros vedėjas Michaelas Meyeris. – Tai sudėtingiausias dalykas astronomijoje.“
Dažniausiai priimtas paaiškinimas, kaip susiformavo aštuonios mūsų saulės sistemos planetos, vadinamas akrecija – kai mažos dujų ir dulkių dalelės susiduria ir prilimpa viena prie kitos, leidžiant joms įgyti gravitacijos trauką ir laikui bėgant augti.
Viena populiari teorija, kuri remiasi prielaida, kad įvyko akrecija, yra ta, kad didžiosios planetos pradėjo formuotis pirmiausia toli nuo Saulės – kaip teigia NASA. Didėjant jos judėjo į išorę, sudarydamos vietą susidaryti Žemės tipo uolinėms planetoms. Šios susiformavo arčiau Saulės, milijonus metų vėliau (astronomijos požiūriu tai yra palyginti trumpas laikotarpis).
„Norint susidaryti dujinei milžiniškai planetai, reikia turėti pakankamai dujų, kad susidarytų Jupiteris – tai mums suteikia griežtą viršutinę ribą, kiek laiko gali užtrukti dujinės milžiniškos planetos susidarymas“, – pasakoja M. Meyeris. – Jei visas procesas nepradedamas pakankamai greitai ir dujos išsisklaido, dujų milžino suformuoti neįmanoma. Todėl manome, kad dujų milžinai susiformavo pirmiausia.“
Tačiau konkuruojanti teorija, vadinama srauto nestabilumo modeliu, siūlo kitokį paaiškinimą. Jei planetos spontaniškiau kaupia masę, pagal šią teoriją jos sudarytų visiškai kitokią seką.
„Aš teigčiau, kad galbūt pirmiausia susiformavo Žemės tipo planetos, o tada milžiniškos planetos tiesiog nustojo formuotis, kai nebeliko dujų“, – sako Purdue universiteto (JAV) planetų mokslo docentas Cauê Borlina. – Po to viskas tiesiog virsta chaotišku kaupimusi.“
Planetos amžiaus nustatymas
Mokslininkai vis dar diskutuoja, kuri teorija geriausiai paaiškina Saulės sistemos susidarymą. Tačiau net jų nuomonė apie planetos amžių nėra vienareikšmė.
„Yra du skirtingi būdai mąstyti apie planetos amžių“, – aiškina MIT planetų mokslininkė Gaia Stucky de Quay. Vietoj to, kad planetos amžių nustatytų pagal jos kilmę, kai kurie mokslininkai sutelkia dėmesį į jos paviršių.
„Aš amžių vertinu labiau pagal paviršiaus amžių, nes paviršius gali būti labai senas, pavyzdžiui, išlikęs paviršius – arba labai jaunas, jei jame vis dar vyksta procesai“ – pavyzdžiui, aktyvi plokščių tektonika, sako G. Stucky de Quay.
Vienas iš metodų, kurį mokslininkai naudoja planetos amžiui nustatyti, yra rankinis kraterių skaičiavimas jos paviršiuje. Šiuo požiūriu Žemė galėtų būti laikoma jauniausia planeta, nes jos paviršius nuolat keičiasi, o po jos eitų Venera ir Marsas, sako mokslininkė.
Deja, dėl dabartinių planetų amžiaus nustatymo metodų ribotumo mokslininkai gali tik apytikriai įvertinti kiekvienos planetos amžių. Kadangi net nedidelė paklaida gali sudaryti milijonus metų Visatos istorijoje, mokslininkai vis dar renka duomenis, kad galėtų sudaryti tikslesnę chronologiją.
„Jei kada nors norėsime gauti išsamų vaizdą apie tai, kaip ir kada susiformuoja planetos, manau, kad mėginiai yra labai svarbi to dalis“, – teigia C. Borlina. – Kai kuriose vietose mėginius gauti yra šiek tiek sunkiau nei pas mus, bet šiuo metu Marse turime mėginių, kurie tik laukia, kol juos parvešime.“
Parengta pagal „Live Science“.